Fyodor Dostoevsky's "I am more than all" and its implications for the political

LTStraipsnyje nagrinėjamos Fiodoro Dostojevskio etinės pažiūros – pirmiausia jo teiginio „kiekvienas iš mūsų dėl visko kaltas prieš visus, o aš labiau už visus“ – klausiant, ką jos reiškia mūsų svarstymams apie politiškumą. Jame dėmesys sutelkiamas į du susijusius klausimus. Pirma, Emmanuelio Levino filosofinė Dostojevskio „aš labiau už visus“ interpretacija yra priešinama Sigmundo Freudo interpretacijai, anot kurios, Dostojevskio dėmesys kaltės temai buvo jo neurotiško ketinimo nužudyti savo tėvą pasekmė. Šį Freudo teiginį paneigė Dostojevskio bibliografai. Norint suprasti teiginio „aš labiau už visus“ reikšmę, aptariamas jo semantinis-naratyvinis kontekstas romane "Broliai Karamazovai". Antra, straipsnyje nagrinėjama Dostojevskio atpirkimo etikos reikšmė politinės teorijos diskusijoms apie politiškumą. Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja mažiausiai trys politiškumo teorizavimo tradicijos – klasikinė-aristoteliška, šmitiška ir liberali, – straipsnyje klausiama, kaip Dostojevskio atpirkimo etika gali būti pozicionuojama šių konceptualizavimų atžvilgiu ir kurį iš jų ji gali labiausiai praturtinti. [Iš leidinio]

ENThe paper examines Fyodor Dostoevsky’s ethical views – especially as exemplified in the dictum “each of us is guilty of everything against all, and I am more than all” – in light of their political implications. It focuses on two related issues. First, Emmanuel Levinas’s philosophical interpretation of Dostoevsky’s “I am more than the others” is contrasted with its interpretation by Sigmund Freud, who famously argued that Dostoevsky’s fixation on guilt was the consequence of his neurotic intention to murder his father. Freud’s claim has been refuted by Dostoevsky’s bibliographers. To understand the meaning of “I am more than all,” its semantic-narrative context in "The Brothers Karamazov" is therefore discussed. Second, the paper then examines the political implications of Dostoevsky’s ethics of redemption. Given that there are at least three traditions of theorizing the political – classical-Aristotelian, Schmittian, and liberal – the paper examines how Dostoevsky’s ethics of redemption can be positioned vis-à-vis these conceptualizations and which of them it can enrich the most. [From the publication]