Immanuelio Kanto iššūkis politikos mokslui

LTStraipsnio tikslas – įrodyti Kanto filosofijos nesuderinamumą su empiriniu politikos mokslu. Šio mokslo nebuvimas Kanto grynojo proto struktūroje yra ne istorinių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas, o svarbus jo pažiūrų elementas. Dėl moralės dominavimo praktinio proto koncepcijoje empiriniam politikos mokslui neatsirado vietos. Pirma, gamtos mokslo principų taikymas politikai reikštų neleistiną jos demoralizaciją. Antra, empirinis politikos mokslas iškreiptų politikos supratimą. Trečia, atskirta nuo moralės politika prarastų ontologiją. Ketvirta, faktus pažinti siekiantis empirinis politikos mokslas nesupranta idėjų vaidmens, t. y. neskiria empirinių ir konceptualių veiksnių. Penkta, šis mokslas asmenį paverčia padariniu. Šešta, nuo dorovės atskirtas politikos mokslas iškreipia praktinio proto supratimą. [Iš leidinio]

ENThe aim of the paper is to prove the incompatibility of Kantian philosophy with empirical political science. The nonexistence of such a science in Kant’s structure of reason is not a coincidence that was determined by historical contingencies, it is a necessary position of his teaching. The domination of morality in Kant’s conception of practical reason does not leave any room for empirical science of politics. Firstly, introduction of methods borrowed from the natural sciences would lead to the demoralization of politics. Secondly, empirical science of politics deforms our understanding of politics. Thirdly, when politics is divorced from morality it loses its ontological foundation. Empirical science of politics that only attempts to investigate facts is incapable of understanding the role of ideas and for this reason does not distinguish between empirical and conceptual factors. Such a science does not recognize the human person as a free subject of morality and sees him as a consequence of external factors. Finally, political science that is divorced from morals deforms understanding of practical reason. [From the publication]