Kaltės formos baudžiamojoje teisėje
LTAukščiausią teisinę galią turinčiame įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuomet, kai jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 14 straipsnyje įtvirtinta, kad „asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su jo daroma veika ir padariniais. Skirtingos intelektualinio ir valinio aspekto proporcijos leido įteisinti dvi kaltės formas – tyčia ir neatsargumas. [Iš leidinio]
ENArticle 31 of the Constitution of the Republic of Lithuania, which has the highest legal force, provides that a person shall be presumed innocent until his guilt has been proved in accordance with the procedure laid down by law and has been recognised as an effective court judgement. A person shall be held liable under the criminal law only if the act committed by him corresponds to the totality of objective and subjective characteristics provided for in the criminal law. Article 14 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides that a person shall be found guilty of committing a crime or misdemeanour if he committed this act intentionally or negligently. Guilt is a person's mental relationship with his actions and consequences. The different proportions of the intellectual and willful aspect made it possible to legitimize two forms of guilt: intentional and carelessness. [From the publication]
- Kaltė ir jos nustatymas bylose, susijusiose su kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimais / Ieva Truncienė. Jurisprudencija. 2004, Nr. 53 (45), p. 33-42.
- Kaltės turinio nustatymo problemos bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai / Vytautas Piesliakas. Socialinių mokslų studijos. 2009, Nr. 4, p. 7-24.
