Laidavimo samprata

LTLaidavimo – socialinio reiškinio teisinis institucionalizavimas vyko vystantis teisinei minčiai, kurią įkūnijo romėnų teisės sistema. Laidavimas privatiniuose santykiuose įsitvirtino nuo požemiuose grandinėmis surakinto asmens iki plačiai pasauliniuose verslo ir teisiniuose santykiuose naudojamo instrumento, kuriuo, siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, skolininko prievolė „padalijama“ tarp jo ir trečiojo asmens. Vis dėlto civilinė teisė laidavimo monopolizuoti negali, nes tai visų pirma yra socialinis, o ne teisinis reiškinys. Dėl tokios prigimties laidavimas taip pat vystėsi ir baudžiamojoje teisėje. Analizuodami laidavimo teisines apraiškas aiškiai pamatome, kad šio instituto pagrindas – pasitikėjimo santykiai. Pasitikėjimas kaip reiškinys (vertybė) įvairių socialinių mokslų darbuose plačiau analizuoti buvo pradėtas XX a. pradžioje. Daugelis pasitikėjimą analizavusių mokslininkų buvo linkę supriešinti teisę su pasitikėjimu. Vis dėlto besivystanti teisės doktrina atskirose srityse šiuos mitus griauna. Atlikta mokslinė analizė leidžia dar labiau sustiprinti teisės ir pasitikėjimo bendrystės požiūrio pozicijas. Laidavimas (nepriklausomai nuo teisinės ar socialinės srities, kurioje atsiranda) yra ypatingas pasitikėjimo santykio kūrimo įrankis. Vien sprendimas neatlygintinai laiduoti už kitą asmenį (jo įsipareigojimus) ir prisiimti asmeninę atsakomybę kyla iš bendrų žmogiškų tarpusavio pasitikėjimo santykių, tačiau svarbiau yra tai, kad toks kartais galbūt ir altruistinis veiksmas sukuria dviejų pagrindinių atitinkamo santykio dalyvių – to, kuris priima sprendimą, ir to, dėl kurio toks sprendimas yra priimamas, pasitikėjimo santykius.Laidavimu sukurti pasitikėjimo santykiai atitinka socialinių mokslų darbuose išgrynintus pasitikėjimo santykius kvalifikuojančius požymius, kurių esmė – didesnis galimų priimti sprendimų ratas, leidžiantis taikyti tam tikras teisines nuolaidas. Laidavimo, kaip pasitikėjimo santykius apibūdinančio instituto, požymius atitinka ir BK 40 straipsnyje numatyto nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kita vertus, šio instituto taikymo praktika (galimai dėl teisės mokslo doktrinoje neišgrynintos laidavimo sampratos) tolsta nuo pasitikėjimo pagrindu priimamo sprendimo, nes pripažįsta aktyvią laiduotojo formą ir taiko teisines priemones, susijusias su asmens elgesio ribojimais. Dėl to pareiškimai apie pasitikėjimą nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu (jo elgesiu ateityje) yra labiau deklaratyvūs nei atitinkantys tikrąjį sprendimus priimančio subjekto požiūrį. [Iš leidinio]

ENThe legal institutionalization of surety (a social phenomenon) took place during the development of the legal idea embodied in the Roman legal system. A surety has been established in a private relationship from a person trapped in an underground chain to an instrument widely used in global business and legal relations, in which the debtor’s obligation is “split” between them and a third party in order to protect the creditor’s interests. However, civil law cannot monopolize suretyship, as this is primarily a social phenomenon, not a legal one. Due to this nature, suretyship has also evolved in criminal law. Analyzing the legal manifestations of suretyship, we clearly see that the basis of this institute is a relationship of trust. Confidence as a phenomenon (value) in the work of various social sciences for a broader analysis began in the early twentieth century. Most scholars who have analyzed trust have tended to contrast law with trust. However, the evolving legal doctrine in some areas dispels these myths. The performed scientific analysis further strengthens the positions of the common approach to law and trust. Surety (regardless of the legal or social area in which it occurs) is a special tool for building a relationship of trust. The mere decision to guarantee gratuitousness to another person (his obligations) and assume personal responsibility stems from a common relationship of trust, but more importantly, such an act creates a relationship of trust between the two main participants in the relationship – one who makes a decision and the subject of such decision.The relationship of trust created by the surety corresponds to the qualifying features of the relationship of trust refined in the social sciences, the essence of which is a wider range of possible decisions that allow the application of certain legal concessions. The release of a person who has committed a criminal offense from criminal liability under the guarantee provided for in Article 40 of the CC also corresponds to the features of surety as an institution describing the relationship of trust. On the other hand, the practice of applying this institute (possibly due to the unrefined concept of suretyship in legal doctrine) moves away from a decision based on trust, as it recognizes the active form of sureties and applies legal measures related to restrictions on personal conduct. As a result, statements of trust in the offender (his or her future behavior) are more declarative than in line with the actual decision-maker’s view. [From the publication]

• Daugiau probacijos, mažiau kalinių? ar pagrįstas kalinių skaičiaus mažinimo lūkestis? / Simonas Nikartas. Jurisprudencija. 2018, Nr. 25 (2), p. 380-401.
• Laidavimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje / Justinas Bagdžius. Teisė. 2019, t. 112, p. 124-144.