Teisinių papročių taikymas Lietuvoje 1918-1940 m.

LTŠio tyrimo tikslas – remiantis teisės normomis, teismų praktika ir mokslo doktrina nustatyti teisinių papročių reikšmingumą Lietuvoje 1918–1940 metais. Šiame straipsnyje sprendžiami uždaviniai: 1) nustatyti, kurioms socialinėms grupėms ir kokia apimtimi buvo taikomi papročiai pagal Lietuvoje galiojusią Rusijos imperijos teisę; 2) atskleisti konstitucinės nuostatos dėl prieš karą galiojusios teisės recepcijos reikšmę teisiniam papročiui; 3) atskleisti įstatymų leidėjo požiūrį į teisinį paprotį, įstatymų nustatytas papročių taikymo ribas ir įstatymų leidybos šiuo klausimu tendencijas. 1918 metais priimtas ir įtvirtintas Konstitucijoje sprendimas palikti galioti tuos įstatymus, kurie galiojo Lietuvoje prieš karą (kiek jie neprieštarauja Konstitucijai), buvo labai palankus teisiniams papročiams – Rusijos imperijoje paprotine teise buvo reguliuojama daug valstiečių santykių, ypač smulkių turtinių ginčų, globos ir paveldėjimo srityse. Teisinis paprotys buvo reikšmingas teisės šaltinis ir kitoms socialinėms grupėms – pirkliams, pagoniams ir kt. Bylose dėl prekybos ir aiškinant sutarties sąlygas paprotys net buvo svaresnis už įstatymą, o remtis papročiu galėjo visi teismai, ne tik luominiai valstiečių teismai. Rusijos imperijos Valdančiojo senato sprendimuose paprotys apibrėžiamas kaip tokios įstatymuose nenustatytos elgesio taisyklės, kurių nuolat laikomasi atliekant tam tikrus teisiškai reikšmingus veiksmus (pvz., sudarant sutartis), ir kurios suvokiamos kaip privalomosios. Vietiniu papročiu laikoma tokia elgesio taisyklė, kuri nors ir nėra išreikšta įstatyme, bet jos nuolat laikosi tam tikros teritorijos gyventojai, pripažindami ją sau privalomąja. Papročiui taikyti reikia arba įstatymo spragos, arba įstatyme išreikšto leidimo taikyti paprotį.Teismas negali remtis papročiu, kai yra nagrinėjamai bylai tinkamas įstatymas. Įstatymo leidžiamais atvejais vietinių papročių taikymas yra toks pat privalomas teismui kaip ir įstatymų taikymas. Papročiams taikyti nėra būtinas abiejų šalių byloje sutikimas. Aiškinant sutartį pagal jos šalių ketinimus ir bona fide teismas gali vadovautis papročiais net jeigu bylininkai nesiremia papročiais. Papročio buvimą galima įrodinėti liudytojų parodymais, pareigūnų patvirtinimais (liudijimais) ir kaimo sueigų sprendimais – toks paprastas teisinio papročio buvimo fakto įrodinėjimas hipotetiškai turi skatinti šalis byloje grįsti savo poziciją papročiais, o teismą – taikyti juos. Nauji nacionaliniai įstatymai laipsniškai siaurino teisinių papročių galiojimo sritį, naikindami tas prieš karą galiojusių įstatymų normas, kurios leisdavo taikyti papročius. Itin nepalankus papročiams buvo 1921 m. gruodžio 2 d. Steigiamojo Seimo priimtas „Civilinių įstatymų pakeitimas ir papildymas“, panaikinęs, inter alia, Įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1184 straipsnio 5 punktą, kuris nustatinėjo ypatingą valstiečių turto paveldėjimo tvarką. Šis pakeitimas turėjo įtakos gausiausios Lietuvoje socialinės grupės narių interesams ir likvidavo vieną iš nedaugelio gyvenimo sričių, kuriose papročiai buvo svaresni už įstatymus. [Iš leidinio]

ENThe aim of this study is to determine the significance of legal customs in Lithuania in 1918–1940 based on legal norms, case law, and the scientific doctrine. This article addresses the following tasks: 1) to determine in relation to which social groups and to what extent were the customs applied in accordance with the law of the Russian Empire enforced in Lithuania; 2) to disclose the significance of the constitutional provision regarding the reception of pre-war law for legal custom; 3) to disclose the attitude of the legislator to the legal custom, the limits of the application of customs established by law, and the tendencies of legislation in this regard. The decision adopted and enshrined in the Constitution in 1918 to maintain the laws in force in Lithuania before the war (as long as they do not contradict the Constitution) was very favorable in terms of legal customs. In the Russian Empire, the customary law was applied to regulate many legal relationships among the peasantry, especially in the branch of deciding upon small proprietary disputes, guardianships, and matters of inheritance. The legal custom was also a significant source of law for other social groups – merchants, pagans, etc. In trade cases and in the interpretation of contract terms, the custom was even more important than the law, and custom could be relied on by all courts, not just peasant courts. The judgments of the Russian Empire’s Senate defined a custom as such non-statutory rules of conduct that are consistently followed under certain legal actions (i.e. while concluding contracts) and are deemed to be obligatory. The local custom is understood as a legal rule, though not expressed in the law, but the inhabitants of a certain locality submit to it, finding it obligatory for them. The application of a custom requires either a loophole in the law or a permission to apply the custom expressed in the law.When a law applicable to the instant case exists, the court could not be guided by a custom. The application of a local custom, allowed by law, is obligatory in the same way for the court as the application of the law. The application of a legal custom is not conditioned by the consent of both litigating parties. Within expounding the contract upon the intention and in good faith, the court is allowed to be guided by a custom, though the litigants did not refer to it. The existence of a custom could be proved by: (a) witness testimony and (b) based on the certificates of officials and the verdicts of village meetings – the easiness of proving the existence of a legal custom could hypothetically help its application. The newly-adopted national legislation of Lithuania gradually diminished the sphere of the application of the custom, abolishing those provisions of pre-war law that allowed customs to be applied. The “Amendment and Supplementation of Civil Laws” adopted by the Constituent Seimas on December 2, 1921 was a particularly unfavorable decisions for customs. It repealed, inter alia, Item 5 of Article 1184 of Part 1, Volume X of the Restatement of Laws of the Russian Empire, which established a special procedure for the inheritance of peasants’ property. This change affected the interests of the members of the largest social group in Lithuania and eliminated one of the few branches of life where customs were more important than the law. [From the publication]

• Lietuvos teisės istorija / Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Sigitas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Vilnius : Justitia, 2002. 541 p., [1] žml. lap.
• Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais / Mindaugas Maksimaitis. Vilnius : Justitia, 2001. 199 p.
• Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) / Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka, Edvardas Gudavičius. Vilnius : Vaga ; 2001. 381 p.
• Teisės istorija / Jevgenij Machovenko. Vilnius : Registrų centras, 2013. 383 p.
• Teisės teorija / Alfonsas Vaišvila ; Lietuvos teisės universitetas. Vilnius : Justitia, 2000. 375 p.
• Teisinio papročio reikšmė teisiniam reguliavimui / Remigijus Šimašius, Giedrė Lastauskienė. Jurisprudencija. 2002, Nr. 24 (16), p. 204-213.
• Vyriausiojo Lietuvos tribunolo praktika taikant vietinius papročius valstiečių paveldėjimo bylose / Jevgenij Machovenko, Anatoliy Lytvynenko. Teisė. 2023, t. 126, p. 8-20.
• Правовой обычай: сущность и механизм действия : disertacija / Елена Владимировна Царегородская. Vilnius, 2014. 1 pdf (218 p.).