LTTyrimo tikslas – išnagrinėti Lietuvos Respublikoje naujo – arešto bausmės vykdymo atidėjimo instituto įteisinimo pagrįstumo aspektus, identifikuoti šio instituto taikymo galimus probleminius aspektus ir jų sprendimo būdus. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo instituto įteisinimu buvo siekiama sumažinti nuteistųjų arešto bausme bendrą skaičių ir sutaupyti valstybės biudžeto lėšų. Straipsnio autorių nuomone, tokiam tikslui pasiekti skirta priemonė kelia tam tikrų abejonių, nes šis tikslas galėjo būti daug efektyviau pasiektas pakeičiant BK 55 straipsnyje numatytą bausmių skyrimo taisyklę ir joje nustatant, jog su areštu nesusijusią bausmę teismas paprastai (o gal net ir privalomai) turėtų skirti ir baudžiamojo nusižengimo atveju. Straipsnyje analizuojami trys arešto bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų turinio ir jų taikymo teismų jurisprudencijoje probleminiai aspektai – tai nuostatos „asmens, pirmą kartą nuteisto arešto bausme“ turinys, bausmės paskirties (tikslų) reikšmė taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą ir intensyvios priežiūros privalomumas taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą. Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalyje numatyta „asmens, pirmą kartą nuteistas arešto bausme“ nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad tai yra asmuo, anksčiau nenuteistas šia bausme, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu jam nebuvo paskirta arešto bausmė, arba, nors nuosprendžiu tokia bausmė ir buvo paskirta, tačiau iki naujo nusikaltimo padarymo jo teistumas išnykęs arba nustatyta tvarka panaikintas. Be to, straipsnio autoriai pritaria LAT ir žemesnės instancijos teismų pozicijai, kad neturėtų būti tapatinami atvejai, kai asmuo yra nuteisiamas arešto bausme, ir atvejai, kai arešto bausme yra pakeičiama anksčiau paskirta kitos rūšies bausmė.Teismas, vertindamas, ar arešto bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi. Sprendžiant arešto bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turėtų būti vertinamos visos aplinkybės, kurias teismai vertina laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo atveju – nusikalstamos veikos pavojingumas ir pobūdis, jos padarymo aplinkybės, kaltinamojo asmenybė, taip pat ankstesnis vienos bausmės pakeitimas arešto bausme kaip kaltininko asmenybę apibūdinanti aplinkybė, ir kt. Šiuo metu BK įtvirtinta formuluotė dėl intensyvios priežiūros taikymo skiriant arešto bausmės vykdymo atidėjimą nėra pakankamai aiški, todėl, straipsnio autorių nuomone, ją būtina patikslinti, nustatyti, kad intensyvios priežiūros skyrimas taikant bausmės vykdymo atidėjimą yra teismo diskrecinė teisė, kurią teismas įgyvendina atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę ir jo resocializacijos poreikius, pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos veiksnius, kitas paskirtas pareigas ir baudžiamojo poveikio priemones, ir kt. [Iš leidinio]
ENThe aim of this study was to examine the reasonableness of implementing the new institute of suspension of the execution of an arrest punishment in the Republic of Lithuania and to identify the possible problems in the application of this institute and ways to solve them. Implementing the suspension of the execution of the arrest punishment was aimed at reducing the total number of convicts sentenced with an arrest and saving state budget funds. In the opinion of the authors, the measure intended to achieve such a goal raises certain doubts, since it might have been achieved much more efficiently by changing the sentencing rule provided for in Article 55 of the CC and establishing that the court should usually (or even compulsorily) impose a non-custodial punishment for the commission of a misdemeanour. The article analyses three problematic aspects of the contents of the conditions of suspending the execution of an arrest punishment and their application in jurisprudence: (1) the content of the provision “of a person sentenced to arrest for the first time”; (2) the meaning of the purpose (objectives) of the punishment (when applying the suspension of the execution of the arrest punishment); and (3) the mandatory application of intensive supervision during the suspension of execution of the arrest punishment. The provision provided for in Paragraph 1 of Article 75 of the Criminal Code of the “person sentenced for the first time by an arrest penalty” should be interpreted as a person not previously sentenced with this punishment, i. e., (1) a person was not sentenced to an arrest punishment; or (2) although such a punishment might have been imposed by a sentence, the conviction has expired; or (3) the conviction has been revoked before the new crime is committed.In addition, the authors agree with the jurisprudence of the Supreme Court of Lithuania and the courts of lower instances that the cases when a person is sentenced to an arrest punishment and cases when a previously imposed punishment of another type is replaced by an arrest punishment, should not be equaled. When assessing whether the objectives of an arrest punishment can be achieved without actually serving it, the court must be guided by the general grounds for sentencing and the purpose of the punishment. When deciding on the issue of suspending the execution of an arrest punishment, all the circumstances assessed by the courts in case of a suspention of the execution of an imprisonment should be assessed: the seriousness and nature of the criminal act, all circumstances of its commission, the personality of the accused, as well as the previous replacement of one punishment with an arrest punishment as a circumstance describing the personality of the offender, etc. The authors take the view that the current formulation on the application of intensive supervision in the context of suspending the execution of an arrest punishment provided for by the CC lacks clarity. Therefore, it needs to be clarified by establishing that the imposition of intensive supervision as a measure of suspending the execution of an arrest punishment is a discretionary right of the court, which may be implemented by taking into account the nature of the criminal act, the personality of the offender and the needs for their resocialisation, the risk factors for repeating criminal behavior, other duties and penal measures imposed, etc. [From the publication]