Lietuvos drūtieji ąžuolai. Kur ir kaip jie išliko?

LTRetas kuris žino, kad lietuvių mįslės „Drūtas drūtas ąžuolas, septintą dieną bitės lenda“ įminimas yra „Bažnyčia“. Tačiau niekam nereikia papildomai aiškinti, jog ąžuolo, kaip šventovės, vaizdinys prigimtinėje lietuvių kultūroje yra paveldėtas iš pačių seniausių laikų. 2021 m. kilusi Nacionalinio miškų susitarimo iniciatyva, prigimtinės kultūros puoselėtojų siekis įteisinti alkus - baltų religijos giraites - paskatino po pertraukos vėl gvildenti šventų miškų temą, naujomis akimis pažvelgti į pačius seniausius mūsų medžius, pirmiausia - ąžuolus. Klausimas, kaip jie išliko, kuomet visoje Lietuvoje per paskutinius 600 metų miškas buvo be didesnės atodairos kertamas, iki šiol nebuvo iškeltas ir nagrinėjamas. Lietuvos miškai ir seniausieji medžiai dar nėra plačiau tyrinėti kaip šalies ir visuomenės kultūros istorijos dalis, tam tikras senovės gamtosaugos liudijimas. Šia proga noriu papasakoti apie iki šiol mažai kam girdėtą Lenkaičių ąžuolą (Medingėnų sen., Rietavo sav.) ir pateikti pirmuosius apibendrinimus apie tai, kur ir kaip Lietuvoje išliko patys drūčiausi - tvirčiausi, storiausi - ir, kas galėtų paneigti, patys švenčiausi mūsų ąžuolai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ąžuolas; Alkas; Lenkaičių ąžuolas. Keywords: Oak; Baltic shrine; Oak of Lenkaičiai.

ENThe first part of the article examines data about the little-known Lenkaičiai oak on the bank of the Gedikos stream (Medingėnai c., Rietavas d.). Until its fall in the autumn of 1967, it contended with the Stelmužė oak in girth of the trunk (about 8.44-8.98 m.), height (about 27 m.) and volume (about 67-75 m3). This research prompted us to continue to gather knowledge about the old Lithuanian oak trees and to raise the question of how they survived when the forest was harvested and sold throughout the country for the past 600 years. This initial investigation is covered by the second part of the article. Analysis of the data on the 40 thickest and, supposedly, oldest oak trees in Lithuania led to the conclusion that the least number of such trees remained in forests (2 cases), most - in manors and folwarks, villages and single-homestead settlements. 8 oaks were recorded as located in the forest, fields, pastures, river bends, i.e. in the spaces between the forest and the settlements; the rest grow by churches and in cemeteries. Most oaks from this list were not cut down as a result of the highest spiritual value - the felt and/or experienced sacredness of the tree, the deep tradition of the Baltic sanctuaries that were there and still remain, which in the 19th and 20th c. meant respect and certain safeguards, and the old holidays and rites turned into gatherings of social and cultural significance, for the entertainment of young people. With reservations, this conclusion applies also to old oaks in manor and folwark parks as well their other spaces. The study needs to be continued by examining natural, geographical, social, cultural, economic, and other factors that influenced the fate of specific old oak trees. [From the publication]