Gamtotyros pažangos prognozių epistemologinės prielaidos.

LTTrys pagrindinės būsimos mokslo pažangos prognozės yra (1) objektyvistinis finitizmas (progresas pasibaigs, nes ribotą gamtą išsems mokslas, (2) subjektyvistinis finitizmas (progresas pasibaigs, nes žmogaus pažintinės galios yra ribotos) ir (3) infinitizmas (progresas niekada nesibaigs). Straipsnyje svarstomi argumentai už ir prieš šiuos požiūrius, pateikti Johno D. Barrow, Johno Horgano, Nicholas Rescherio darbuose. Pagrindinis dėmesys skiriamas atrankinės giminystės ryšiams tarp mokslo ateities prognozių ir pagrindinių epistemologijos srovių. Realistinė pažinimo kaip tikrovės atvaizdo ar žemėlapio samprata yra artimesnė finitizmui, palyginus su idealistine pažinimo kaip problemų sprendimų proceso, turinčio „hermeneutinio rato" pavidalą, samprata. Tuo pat metu, idealizmu lengva pagrįsti reliatyvizmą, kuris neigia skirtingų mokslo raidos fazių bendramatiškumą (palyginamumą), o tuo pačiu - nepripažįsta ir mokslo pažangos, tuo tarpu kai realizmas ją logiškai implikuoja. Stipriausiu argumentu infinitizmo naudai laikomas pragmatinis: tikėjimas mokslo pažangos ribomis gali tapti save patvirtinančia prognoze, todėl infinitizmas yra mokslo „vidinė ideologija" arba ją pamatuojantis metanaratyvas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mokslo pažanga; Mokslo pažinimo ribos; Idealizmo ir realizmo epistemologija; Scientific progress; Limits of science; Epistemological idealism and realism.

ENThree main forecasts of the future of scientific progress are (1) objectivistic limitism (the progress will end because the finite nature will be exhausted by science), (2) subjectivistic limitism (the progress will end because human cognitive capacities are limited), and (3) infinitism (the progress will go infinitely). The paper makes a contribution to the ongoing discussion (its participants include John D. Barrow, John Horgan, Nicholas Rescher, among others) by providing an analysis of the relations of elective affinity between forecasts of the future of science and main epistemological standpoints. The realist view of cognition as production of a picture or map of reality is considered as more closely related to finitism than the idealist view of cognition as the problem-solving process displaying the “hermeneutical circle” structure and involving the radical conceptual revolutions. There are, however, important differences among different versions of realism, with a very close relation between “scientific realism” and finitism. At the same time, the idealistic view is more prone to relativism that asserts the incommensurability among different phases of the scientific change and denies the very fact of scientific progress, while for realism scientific progress is a logical implication. The strongest argument for infinitism is pragmatic one: if scientists will believe that finitism is true, the progress can come to an end as a matter of self-fulfilling prediction. Therefore, infinitism is the best “internal ideology” of science or its metanarrative. The scope of the article is limited to the discussion of the problem of scientific progress in natural sciences. [From the publication]