Cluster policy theory and practice. The "latecomer" country perspective on policy opportunities and limitations

LTPer pastarąjį dešimtmetį klasteriai tapo universaliu skirtingų pasaulio šalių ekonominės plėtros politikos prioritetu. Straipsnio tikslas - kritiškai įvertinti klasterių plėtra grindžiamos pramonės konkurencingumo politikos potencialias galimybes ir ribotumus šalies, kurioje nėra susiformavusių inovatyvių veikėjų tinklų veiklą palaikančių socialinių ir institucinių koordinavimo mechanizmų, kontekste. Kritinė klasterių analizė pirmiausia orientuojama į bendrųjų šio reiškinio privalumų ir ribotumų analizę, vėliau dėmesį fokusuojant į „vėluojančios“ šalies specifiką. Bendrieji klasterių privalumai siejami su regionų specializacijos, įmonių aglomeracijos ir inovatyvių veikėjų tinklų teikiamomis galimybėmis. Klasteriuose veikiančios įmonės gali pasiekti kietąją veiklos ekonomiją ir minkštąją masto ekonomiją. Kalbant apie klasterių apribojimus, pirmas ir viešai pripažįstamas apribojimas susijęs su pačia klasterio samprata. Klasterių analizė atliekama pasitelkiant tiek kiekybinius tiek kokybinius tyrimų metodus. Klasterių politika dažnai priešpastatoma tradicinei sektorinei intervencinei pramonės politikai kaip labiau atsižvelgianti į rinkoje vykstančius procesus ir siekianti skatinti įmonių bendradarbiavimą ne konkurencinių rinkos jėgų sąskaita. Vis dėlto neatmestina rizika, kad klasterių politika laikui bėgant gali įgyti užslėptos sektorinės politikos bruožų - tiek dėl sektorinių interesų grupių įtakos politikos formuotojams, dėl intervencinės ekonominės politikos tradicijų daugelyje ES valstybių narių, tiek dėl sektorių pagrindu „struktūrizuojamų” konkurencingumo studijų ir pasiūlymų.Reikšminiai žodžiai: Klasteriai; Klasterių politika; Vėluojančios šalys; Klasterių teorija; Aglomeracija; Kolektyvinis mokymasis; Inovacijos; Tinklai; Clusters; Cluster policy; Latecomer countries; Cluster theory; Agglomeration; Collective learning; Innovation; Networks.

ENThe article analyzes the opportunities and limitations of the cluster-based competitiveness policy approaches in the ‘latecomer’ countries, such as the new EU member states and, specifically, Lithuania. While admitting the value of clusterization and interorganizational networks for regional productivity and innovations, the article questions the status of cluster as a policy buzzword and seeks to address some basic conceptual issues. The article analyzes various aspects of clusterization that ultimately produce cluster policy decisions: the inconsistencies in cluster concept, the advantages and limitations of various cluster identification methods, the possibilities of government failure in policy implementation. The article arrives at the conclusion that cluster policy, if properly implemented, may be a powerful instrument enabling the catch-up of ‘latecomer’ countries, yet should not be given a panacea status. It may be subject to the general threats and limitations (e.g. linear approach to complex system, vulnerability to sectoral focus, emphasis on static agglomeration rather than dynamic interactions of firms) and specifics of the environment in ‘latecomer’, especially the post-Soviet countries (e.g. lack of the underlying social capital, bureaucratization of trust, lock-in effects, focus on path dependences). Keywords: clusters, cluster policy, latecomer countries, cluster theory, agglomeration, collective learning, innovation, networks. [From the publication]