Pypkių gamybos centras Vilniuje

LTStraipsnyje aptariamas unikalus archeologinis atradimas – vienintelis pagal dydį ir išlikimo laipsnį Europoje iki šiol žinomas pypkių gamybos centras Vilniuje. Tyrimų metu atkasta pypkių degimo krosnies dalis bei 132 brokuotos penkių tipų pypkės ir jų fragmentai bei pypkių degimo ir glazūravimo laikikliai. Dirbtuvė buvo įrengta geros kokybės molio klodais garsėjusiame Vilniaus Šnipiškių priemiestyje. Istoriniai duomenys byloja, kad Šnipiškės praeityje buvo vienas svarbiausių Vilniaus keramikos gamybos rajonų, kuriame veikė visų to meto jurisdikų amatininkai. Manoma, kad Vilniaus pypkių dirbtuvė atsirado ne anksčiau kaip XVII a. II pusėje ar šimtmečio pabaigoje ir veikė iki 1702–1703 m. Straipsnio autoriai pirmą kartą Lietuvos archeologijoje pasitelkė daktiloskopinį tyrimą, kuris, remiantis pirštų atspaudų molyje skaičiumi ir forma padėjo nustatyti pypkių gamybos technologiją. Svarbus šio metodo aspektas – pypkių gamintojų skaičiaus nustatymas, bet tai jau ateities tyrinėjimų perspektyva. Šnipiškių pypkių dirbtuvės įkūrimas buvo natūrali to meto valstybės ekonominio ir kultūrinio vystymosi išraiška. XVII a. vid. šaltiniuose tabakas jau figūravo tarp kitų prekių ir daiktų miestiečių ginčuose, jis jau buvo auginamas Vilniuje. Tai skatino pypkių poreikį. Po XVII a. vid. karų su Rusija ir Švedija bei maro dėl nepalankios ekonominės padėties atsiradusią pypkių stoką pradėjo šalinti Šnipiškių amatininkai, pamažu įsisavinę pypkių gamybos technologiją. Valdovo patvirtintas cecho statutas jiems garantavo nevaržomą naujos produkcijos, turinčios vis didesnę paklausą, realizavimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Amatai; Dailieji amatai; Pypkės; Gamyba; Archeologiniai tyrinėjimai; Keramika; Plytinės; Šnipiškės; Dirbtuvės; Krosnys; Archeology.

ENThe study deals with a unique archaeological discovery – a sole tobacco-pipe production centre in Vilnius in terms of size and degree of survival that has been known in Europe until today. Excavations have uncovered a part of the kiln and 132 rejected tobacco-pipes of five types and pipe firing and glazing holders. The workshop operated in the Šnipiškės suburb of Vilnius known for its quality clay deposits. Historical data indicate that in the past Šnipiškės was one of the most important ceramic production areas in Vilnius, with artisans of all jurisdictions of that time. The workshop is supposed to have emerged in Vilnius not earlier in the second half or at the end of the 16th c. and to have functioned until 1702–1703. The authors have presented a dactylography study for the first time in Lithuanian archaeology, which has helped to identify the production technology based on the number and shape of fingerprints on clay. A significant aspect of this method includes identification of the number of tobacco-pipe manufacturers, which is the subject of future studies. The establishment of a tobacco-pipe workshop Šnipiškės was a natural expression of the state’s economic and cultural development of that epoch. In mid-17th-c. a source of tobacco existed as a commodity in citizens’ disputes and was already grown in Vilnius. This boosted demand for tobacco-pipes. The shortage of pipes as a result of the mid-17th-c. wars with Russia and Sweden and a plague were eliminated by the artisans of Šnipiškės who gradually mastered the production technology. The status of a guild approved by the ruler guaranteed unrestricted sales of the new product that enjoyed growing demand.