Trukdyti tylai: tremties ir politinio įkalinimo vaizdavimas lietuvių prozoje 1956-1986 m.

LTTemos aktualumas ir problemos. Josifo Stalino valdymo metu vykdytos represijos Lietuvoje susilaukė gana visapusiško mokslininkų įdirbio. Pastebėtina, jog represijų tema paprastai įspraudžiama į siaurus chronologinius rėmus, analitinį dėmesį sutelkiant į išvietinimo ar įkalinimo metą, o vėlesni įvykiai, susiję su išgyvenusių aukų grįžimu, nagrinėjami mažai. Tyrimo, bandančio atsakyti klausimą, kaip viešai buvo kuriamos ir kontroliuojamos žinios apie represijas po masinių paleidimų pradžios, iš viso nėra. Tokio žiūros kampo svarba, visų pirma, turėtų būti argumentuojama siekiu suprasti aplinką, į kurią grįžta ir kurioje vėliau gyvena nukentėję asmenys. Lietuvos okupacijos ir represijų padarinius bandantys įvertinti psichologai yra pateikę svarbių įžvalgų, parodančių, jog prievarta iš visuomenės išplėštiems asmenims reintegraciją į Lietuvos visuomenę apsunkino ne tik valdžios sukurtos sąlygos, kliudžiusios susirasti gyvenamąjį būstą bei darbą, bet ir pakitusi, o kartais - ir neigiamomis konotacijomis pasižymėjusi visuomenės laikysena. Danutės Gailienės teigimu, tuometinės visuomenės nesugebėjimas dėl nežinojimo ar baimės tinkamai įvertinti grįžusiųjų patirties tapo ir tolimesnės jų traumos priežastimi. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių proza (1956–1986 m.); Temties vaizdavimas; Politinio įkalinimo vaizdavimas. Keywords: Lithuanian prose (1956–1986); Depiction of exile; Representation of a political imprisonment.