Tarp dailininkių

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTXX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos dailininkių konsolidavimosi kontekste Veronika Šleivytė išsiskyrė kaip moterų teisės kurti ir viešinti savo kūrybos rezultatus aktyvistė. Faktas apie Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938-1940) steigimą ir vadovavimą jai minimas daugumoje Šleivytės meninę veiklą ir asmenybę pristatančių tekstų: moksliniuose leidiniuose, parodų katalogų įžangose, neakademiniuose straipsniuose. Bet ką mes žinome apie jos požiūrį į tuometinę dailininkių padėtį ir galbūt patirtus sunkumus, bandant sustiprinti savo, kaip lygiaverčių su vyrais kūrėjų, socialinį statusą? Kaip ji prisidėjo prie dailininkių kūrybinio palikimo sklaidos ir kuo pačiai Šleivytei galėjo būti naudinga vadovavimo dailininkių organizacijai patirtis? Galiausiai kas nulėmė Lietuvos moterų dailininkių draugijos įsteigimą ir kokie jos dvejų metų veiklos rezultatai? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos moterų dailininkių draugijos veiklos dokumentacijoje. Straipsnyje remiamasi periodine tarpukario spauda: moterų dailės parodų recenzijomis, amžininkių pasisakymais moterų dailės klausimais, taip pat tarpukario Lietuvos meninio gyvenimo kontekstą atskleisti padedančiais dailės istorikų tekstais. Istoriografinis tyrimo metodas straipsnyje derinamas su socialinės dailės istorijos prieiga, ieškoma dailės gyvenimo sąsajų su sociokultūriniais procesais. Vaizdinė medžiaga - iš Kupiškio etnografijos muziejuje saugomo Veronikos Šleivytės archyvo, kuriame yra ne tik jos, bet ir tarpukario inteligentijos sluoksniuose ypač mėgto fotografo Karlo Baulo (1893-1964) bei nenustatytų autorių nuotraukų. [...]. [Iš teksto, p. 251-252]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos XX a. istorija; Lietuvos menas; Menininkai; Tapyba; Biografijos. Keywords: The Lithuanian XX c. history; Lithuanian art; Artists; Painting; Biografies.

ENIn the context of the consolidation of Lithuania's women artists in the 1930s, Veronika Šleivytė distinguished herself as an activist in the right of women to engage in creative work and publicize their creative output. The fact of establishing and being head of the Lithuania's National Women Artists Association (from 1938 to 1940) is mentioned in most of the texts presenting Šleivytė's artistic activity and her personality: scientific publications, introductions to catalogues of exhibitions, and non-academic articles. But what do we know about her attitude towards the women artists' situation at the time and the difficulties they may have encountered in trying to raise their social status as that of equal value to one of male artists? How did she contribute to the expansion of the women artists' creative heritage, and how could Šleivytė herself benefit from her experience in leading a women artists' organization? Finally, what was it that led them to the establishment of the National Women Artists Society, and what were the results of its two-year activity? I have looked for the answers to these questions in the documentation of the National Women Artists Association. This article bases on periodical interwar press: reviews of women's art exhibitions, women contemporaries' statements on women's art issues, and the texts by art historians, which have also helped me to reveal the context of interwar Lithuania's art life. I have combined the historiographic method of research with the access to the history of social art, as well as searched for links between art life and sociocultural processes. The visual material has been provided by the archive of Veronika Šleivytė at Kupiškis Ethnographic Museum, which includes photographs by Karl Baul (1893-1964), who was a photographer that she, along with other interwar intellectuals, was fond of, and photos by unidentified authors. [...]. [Extract, p. 251-252]