LTPačios Veronikos Šleivytės rankomis kruopščiai surūšiuotas palikimas, kurį sudarė fotografijos, draugų ir mylimųjų laiškai, eskizai, užrašai ir paveikslai, po jos mirties nugulė Kupiškio etnografinio muziejaus fonduose. Skirtingus laikotarpius menančiose firminėse filmų dėžutėse ne vieną dešimtmetį jos namuose Kaune (Žemaičių g. 11, tarpukariu - Žemaičių g. 13) dūlėję negatyvai - albume, pristatančiame šią dviejose skirtingose epochose gyvenusią menininkę. Kartais romantišką, gaivališką, liūdną, taip pat ir nuožmią matome ją žvelgiančią iš fotografijų atminčiai. Būtent brangių prisiminimų išsaugojimui Veronika pasitelkė fotoaparatą ir užfiksavo šimtus išgyventų akimirkų, toks gausus fotografijų archyvas leidžia tyrinėti XX a. 3-4-ojo dešimtmečių menininkų kasdienybę, to meto institucijų veiklą, moters menininkės būseną. Veronikos Šleivytės fotografijų archyvas formuojasi į nuoseklų gyvenimo pasakojimą, jos savistabos ir vidinės kaitos peizažą, tačiau galima nujausti, jog jame esti laiko skylių - dingusių artefaktų. Kartais fiksuojamos istorijos persipina, dengia viena kitą, atspindėdamos pačios Veronikos asmenybę tarp skurdžios kaimo būties ir niuansuoto meno pasaulio, čia pat jos filmoje įamžinti elgetos ir Kauno inteligentija. [...]. [Iš teksto, p. 242]