Ką parodė Kalbos švaros dienos ?

• Gimtoji kalba. 2006, Nr. 5, p. 3-8
• Gimtoji kalba. 2006, Nr. 6, p. 3-11
• Gimtoji kalba. 2006, Nr. 7, p. 3-11

LT2006 m. balandžio 23–30 d. Lietuvių kalbos draugija, remiama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, surengė Kalbos švaros dienas. Buvo žiūrima visų lietuviškų televizijos kanalų įvairios paskirties ir įvairių žanrų laidų ir vertinama jų kalba. Straipsnyje apžvelgiami ir nagrinėjami to kolektyvinio kalbos stebėjimo rezultatai. Pirmoje straipsnio dalyje kalbama apie bendriausią televizijų vedėjų ir korespondentų kalbos dalyką – kalbėseną. Apibrėžiamas kalbėsenos terminas ir teigiama, kad televizijoms daugiausia trūksta kalbėsenos natūralumo. Televizijų šnekamoji kalba mėgdžioja rašytinės kalbos perteikimo būdus, kitaip pažeidžia natūralios kalbos savitumą. Rašoma, kad televizijų kalbos kultūrą geriausiai reprezentuoja informacinių laidų vedėjų kalba, susiformavusi kaip savita viešosios šnekamosios kalbos forma. Bet kitų informacinių laidų žurnalistų, kitų laidų, ypač pramoginių, vedėjų kalba tebėra labai variantiška ir dažnai gana netaisyklinga. Antroje straipsnio dalyje nagrinėjami bendresni tarsenos dalykai, nurodomi dažniausi bendrinės tarties normų ir natūralaus intonavimo pažeidimai. Trečioje dalyje kalbama apie kirčiavimo normų pažeidimus, tipiškas žodyno ir gramatikos klaidas, netinkamo kalbos etiketo dalykus. Straipsnio išvadose pateikiama siūlymų, kaip reikėtų gerinti televizijų kalbėtojų kalbos kultūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kalbos kultūra; Kalbos norma; Svetimybės; Kalbėsena; Tarsena; Profesionalizmas; Šnekamoji kalba; Rašomoji kalba; Speech culture; Barbarism; Talk; Diction; Professionalism; Spoken language.

ENDuring the week 23–30 April 2006, the Lietuvių kalbos draugija (Lithuanian Language Society), supported by the Valstybinė lietuvių kalbos komisija (State Commission of the Lithuanian Language), arranged Kalbos švaros dienos (Language Purity Week). It was a week for examining and assessing language usage on all the programs, of various genres and targeted at various audiences, on all Lithuanian television channels. This article reviews and analyses the results of that collective language monitoring. The first part of the article discusses a very general aspect of television presenters’ and correspondents’ speech: their delivery. The concept of ‘delivery’ is defined and it is stated that television presenters and correspondents most often lack naturalness in their delivery. The language spoken on television imitates the style of written language, resulting in a lack of naturalness. The article says that the best level of language culture on television is to be found among presenters of information programs; they have developed a style of delivery that is really a particular subset of public spoken language. But the delivery of some presenters of information programs, particularly entertainment programs, leaves a lot to be desired, and it is often full of language errors. In the second part of the article the discussion is about common shortcomings in the speech heard on television, including failure to pronounce words as required in Standard Lithuanian and failure to achieve a natural intonation. In the second part of the article the discussion is about errors of accentuation (failing to stress the correct syllable), typical errors of grammar and lexicon, and breaches of language etiquette. The article concludes with recommendations for improving the language culture of television presenters.