Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia 1915-1940 m.
LT1918 m., nepriklausomybės pradžioje, Lietuvoje protestantai (arba evangelikai) sudarė apie 5 proc, mažumą ir su nedidelėmis išimtimis priklausė dviem bažnyčioms: Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai, kuri rėmėsi Martino Lutherio evangelija, ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, kuri priėmė helvetiškąją Jano Calvino reformuotą krikščionybę. Jaunai valstybei pradėjus kurti savo valstybinę santvarką abi bažnyčios irgi ėmėsi darbo atkurti savo bažnytines santvarkas ir pritaikyti jas naujoms sąlygoms pagal tradicijas ir to meto politines aplinkybes. Jos turėjo apsispręsti, kaip įsitvirtinti didžiumos atžvilgiu ir kaip neatsisakant tapatybės rasti būdų bei priemonių našiai prisidėti prie tautinės ir politinės integracijos. 1918 m. protestantų bažnyčios atsidūrė sudėtingoje padėtyje, nes nešė dvejopą naštą: turėjo išlaikyti savo tikėjimą tarp katalikų ir tautiškumą tarp vokiečių. Lietuvos protestantai save laikė lygiateise ir integralia tautos dalimi, kurios likimas jau nuo reformacijos laikų buvo neatsiejamas nuo visos lietuvių tautos istorijos raidos. Šitą faktą Marijos žeme vadinamame krašte reikėjo kaskart iš naujo akcentuoti. [Iš straipsnio, p. 291]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos valstybė; Tarpukaris; Evangelikų Reformatų Bžnyčia; Liuteronų Bažnyčia; Katalikų Bažnyčia; Visuomeninė veikla; Tautiškumas. Keywords: State of Lithuania; Interwar; Evangelic Reformed Church; Lutheran Church; Catholic Church; Social activity; Nationalism.
