LTŠiandieninė migrantų krizė, šiaip ar taip, nė iš tolo neprilygsta 1944–1947 m. įvykiams, kai į Lietuvą kai kuriais laikotarpiais kasdien atvykdavo bent po tūkstantį žmonių. Tai buvo pokario socialinės ir ekonominės suirutės padarinys – sunkiai suvaldomas elgetų antplūdis iš nacių okupacijos nusiaubtų, bado nukamuotų Sovietų Sąjungos respublikų ir sugriautų Rytprūsių. Būtinybė pasirūpinti tūkstančiais karo pabėgėlių, benamių klajoklių pasibaigus Antrajam pasauliniam karui prislėgė visas į jį įtrauktas šalis. Vakarų sąjungininkai mėgino suvaldyti socialinę krizę Europoje steigdami pabėgėlių stovyklas, šalpos fondus, organizuodami žmonių grąžinimą į jų kilmės šalis. Sovietų Sąjungai irgi teko valdyti didžiulius savo piliečių, grąžinamų iš Europos šalių, srautus (iki 1946 m. kovo mėn. iš Vokietijos okupuotų valstybių buvo grąžinta apie 4,2 mln. žmonių: prievarta išgabentų darbininkų, karo pabėgėlių, evakuotųjų, išvykusių savo noru), taip pat suvaldyti dar vieną, daug didesnį – vidaus migracijos – iššūkį. Režimas, iki 1941 m. totaliai kontroliavęs valstybės piliečius, pokario suirutėje galėjo tik stebėti, kaip nacių okupacijos, bado ir epidemijų nusiaubtų regionų gyventojai pajudėjo ieškoti tinkamos gyvenimo vietos ar tiesiog duonos. [Iš teksto, p. 33]Reikšminiai žodžiai: Duoneliautojai; Migracija; Pokaris; Sovietmetis; Elgeta. Keywords: Migration; Soviet period; Post-war time; Breadwinner; Beggar.