Laisvė vaikšto nuoga: vizualiosios kultūros seksualizacija (1988–2006)

LTDevyniasdešimtieji ryškūs vaizdais. Dabartinis 90-ųjų bumas neretai gręžiasi būtent į vizualumą: imituojamos mados, socialiniuose tinkluose plinta muzikinių klipų, reklamų, žurnalų, laidų ištraukos, į madą grįžta neprofesionali, buitinė fotografija muilinėmis, rengiamos parodos. Prisimenami 90-ieji nostalgiškai, tačiau visgi kaip kitas, praėjęs laikas. Todėl šiandien kur nors užtinkami itin vaizdingi erotiniai 90-ųjų vaizdeliai dažnu atveju kelia norą krizenti, o ne susimąstyti apie pokyčių, kuriuos visuomenei teko išgyventi atkūrus Nepriklausomybę, mastą. Erotizuota, seksualizuota vizualika – viena iš XX a. dešimto dešimtmečio laisvės ir eksperimentavimo būklėje besikūrusių kultūros krypčių. Vizualiosios kultūros seksualizacijos fenomenas suvokiamas kaip ypatingas diskursų apie seksą ir seksualumą paplitimas visose medijose, kartu su tuo susijęs moterų ir vyrų kūnų erotizavimas. Šiame tekste didžiausias dėmesys kreipiamas į kasdienybės objektus, o ne aukštąją vizualinę kultūrą. Šiandien akivaizdu, kad kūno ir seksualumo suvokimas nuolat kinta, priklausomai nuo politinių, kultūrinių, socialinių procesų. Masinė kultūros seksualizacija yra viena ryškiausių XX a. septintame dešimtmetyje Vakaruose vykusios sekso (ne)revoliucijos išdavų. Nors Lietuvoje ryškesnės seksualizacijos ir erotikos radimąsi, plėtrą ir įvairėjantį požiūrį į kūną matome dar sovietmečio pabaigoje, tačiau didysis kūniškumo sprogimas ir ryškiausi pokyčiai kultūroje įvyko būtent po 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę. [Iš teksto, p. 12]Reikšminiai žodžiai: Vizualioji kultūra, seksualizacija, kūniškumas, kultūros depresija. Keywords: Visual culture, sexualization, physicality, cultural depression.