Tėvynė tremtinių prisiminimuose: sutaikanti šventa gyvųjų ir mirusiųjų lietuvių žemė

LTTremtinių prisiminimai savaime prašosi būti skaitomi kaip pasakojimai apie kančią, buvimą mirties akivaizdoje, išgyvenimą ir tautiečių atstūmimą. Nors kiekvieno kančios ir mirties artumo išgyvenimo būta individualaus, pasakojant šiai patirčiai suteikiamos prasmės, susiejančios gyvenimo epizodus į rišlų pasakojimą. Tremtinių rastas būdas papasakoti rodo jų gyvenimą kaip prasmingą, nepaisant patirčių, kurių kiekviena atskirai galėtų liudyti beprasmiškumą ir nesuvokiamumą to, kas patiriama. Kai kurie tremtiniai patys nurodo išgyvenę, kad papasakotų apie sovietų valdžios neteisingumą, kad neliktų užmiršti vardai suaugusiųjų ir vaikų, prievarta perkeltų gyventi nežmoniškomis sąlygomis, ir mirusiųjų. Ir ypač įdomios atrodo tuose pasakojimuose aptinkamos atramos, nepaisant kančių ir mirties situacijų, suteikdavusios tremtiniams prasmės pojūtį. Yra įprasta individualias tremtinių istorijas įterpti į daug platesnę tautinės ar kitos bendruomenės istoriją. Vieda Skultans, analizuodama latvių tremtinių pasakojimus, juose atranda „lemties“ (liktenis) motyvą. Jis esąs būdingas latviškajam folklorui, ir Latvijos istorija bendrai suprantama kaip vadavimasis iš žiaurios lemties. Latvių kaip bendruomenės savivoka atsispindi ir individualiuose latvių pasakojimuose aiškinant ištikusias negandas: „Lemtis“ leidžianti tremtiniams pasiaiškinti, kas vyksta, ir imtis tam tikrų elgesio strategijų.Latviai tremtį suvokia kaip lemtą aukštesnio proto logikos, kurią tremtiniai realizuoja – klajoja po pasaulį, kad grįžtų stipresni, išmintingesni ir gyventų laimingai. Lietuvos tremtinių pasakojimuose tokio ryškaus lemties motyvo nesama. Tačiau matyti labai ryškių kitų. Šiame straipsnyje aptarsime vieną kolektyvinių prasmių sistemų, susiejančių individualius lietuvių tremtinių pasakojimus apie kančią ir mirtį. Tai yra „tėvynės“ (ar Lietuvos) sąvoka. Savo kančias ir nelaimes lietuviai tremtiniai aiškina kaip prievartinį atplėšimą nuo tėvynės ir iškėlimą į žemę, kuri yra nesvetinga gyviems ir nepriima jų net mirusių. Dvasinės, fizinės ir net antgamtinės harmonijos atstatymą jie sieja vien su grįžimu į tėvynę. Net ir mirusieji turi atgulti į „savą“ šventą tėvynės žemę, kad jų kaulai galėtų ramiai ilsėtis. Tėvynės kaip šventos žemės sąvokos prasmė – daug universalesnė. Anthony D. Smithas su teritorijos ar tėvynės žemės sakralumu sieja vieną iš keturių tautas grindžiančių mitų grupių – etnoso kilmės (kiti – bendrų protėvių, aukso amžiaus ir tautos žlugimo ir atgimimo mitai)3. Tautinės tapatybės jausmą palaiko keturi pamatiniai tautiškumo matmenys, „šventieji nacijos pagrindai“: bendruomenė, teritorija, istorija ir likimas. [Iš teksto, p. 14]Reikšminiai žodžiai: Tremtinių prisiminimai; Masinės tremtys; Kančia; Tėvynės vaizdinys; Grįžimas į tėvynę; Kolektyvinė atmintis. Keywords: Memories of deportees; Mass deportations; Suffering; The image of the homeland; Return to the homeland; Collective memory.