Barbaricum

LTNet ir gausiausiai faktų prisotinta istoriografija vargiai galėtų išvengti istorinių abstrakcijų, taigi didesnės ar mažesnės aprėpties apibendrinimų. Sąmoningai ar ne, eksplicitiškai ar implicitiškai, šios abstrakcijos iškyla tarsi milžiniški teiginių ir interpretacijų telkiniai apie vieną ar kitą reiškinį, procesą, epochą. Kaip tos abstrakcijos funkcionuoja, ką jos reiškia, koks jų santykis su konkrečiais vienetiniais teiginiais – atskiras ir keblus istorikos klausimas. Vienos jų tampa visuotinai priimtinomis ir nugula į beveik neginčijamą praeities suvokimo matricą (Viduramžiai, Ankstyvieji Naujieji amžiai, Apšvieta, Modernybė), kitos (Feodalizmas, Konfesionalizacija, Absoliutizmas) funkcionuoja įvairiais lygmenimis (vadovėliniu, monografiniu), tačiau tarp istorikų jau keletą dešimtmečių susilaukia aštrios kritikos. Todėl suprantama, kad šios ar daugybė kitų abstrakcijų yra keičiamos, tikslinamos, įgauna predikatų (trumpieji Viduramžiai, sovietinė Modernybė), žyminčių laiko ir erdvės, turinio ir formos, įtakos ir recepcijos modalumus ir taip ad infinitum. Deja, bet turbūt visos šios paminėtos ir dar vėliau minimos istorinės abstrakcijos tėra tik išraiškingesnės ar blankesnės istoricizmo formos. Šiame kiek pretenzingame ir todėl ne per skaidriausiame tekste siekiama bendrais bruožais aptarti vieno komplikuoto, ginčytino, bet užtat iš pirminių šaltinių iškylančio žodžio barbaricum – ir jo atsinešamo vienalaikio, laike kitusio ir erdvėje įvairuojančio vaizdinio – problematiką.Priešingai nei minėtos istorinės abstrakcijos, barbaricum, barbarybė, neturi aiškių chronologinių ar erdvinių ribų. Tiksliau, jos koordinatės įvairuoja priklausomai nuo konkrečios istoriografinės tradicijos. Tekste aptariamas europinis barbaricum, gentinės visuomenės chronotopas kaip Europos istorijos mąstymo ir matymo perspektyva bei galimybė atrasti Lietuvos ir baltiškojo arealo vietą jame. Barbaricum aptariamas kaip kultūrinė kategorija, kurios pokytis laike ir erdvėje priklausė nuo mūsų įsivaizduojamo civilizacinio centro ir jos santykio su periferija. Kartu bandoma bendrais bruožais nužymėti Lietuvos (siaurąja prasme) ir rytinio Baltijos jūros pakraščio priklausomybę europiniam barbaricum. Siekiama parodyti, kad barbaricum ir jo likutinė vertė, reliktai ir nuosėdos yra netolygiai pasklidusios tarp kitos kilmės kultūrinių sluoksnių bei jų tikrenybių. [Iš teksto, p. 24]Reikšminiai žodžiai: Barbarybė; Istoriografija; Leopold von Ranke; Edvardas Gudavičius; Europa; Baltai; Lietuviai. Keywords: Barbarism; Historiography; Leopold von Ranke; Edvardas Gudavičius; Europe; Balts; Lithuanians.