LTMoteriai, apie kurią rašau, spaudoje ir kituose leidiniuose buvo skirta ir tebeskiriama dešimtys vaizdingų epitetų, paverčiančių ją tarsi gyvąja legenda: „Civilizacijos atradėja – darbo ir džiaugsmo žmogus“, „Salut sidabrinei Marijai“, „Gimbutas – Powerful and Prolific Archaeological Theorist“, „Pasaulio kultūros lobyną praturtinusi lietuvė“, „Didžiuliai nuopelnai pasaulio kultūrai“, „Lietuvos dvasios deivė“, „Padėka didžiajai pramotei Marijai“ ar „Žmonijos darnumo besiilginčioji“. Įsibėgėjus Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šimtmečio minėjimo renginiams, į šią asmenybę drįstu pažvelgti pro Heidelbergo universiteto absolventės akinius. Būtent ten, Vokietijoje, pažinau kitokią Gimbutienę, nei studijų Vilniaus universitete metais. Heidelbergo universiteto, kuriame disertaciją apgynė Gimbutienės profesorius Jonas Puzinas ir kurio nuotrauka kabo ant priešistorės instituto sienos, auditorijose išaugo smalsumas, po daugybės metų paskatinęs praskleisti Gimbutienės legendos šydą. Ta keista metamorfozė vis labiau įtraukia į pažinimo procesą, kuriame susipina jos biografiniai vingiai ir gyvenimo įdomybės bei mano, kaip archeologės, vertinimai. Tačiau šiame proginiame straipsnyje nuo pastarųjų kiek atsiribosiu ir liksiu neutrali, ketindama priartėti prie Gimbutienės asmenybės, kurią drąsiai vadinu stereotipų laužytoja. [Iš teksto, p. 16]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Archeologija; Priešistorė; Emigracija; Mokslininkai; Biografijos. Keywords: The Lithuanian history; Archaeology; Prehistory; Scientists; Biografies.