Žmogaus teisių konstitucinės doktrinos plėtra: teisės į teismą metamorfozės

LTTeisė kreiptis į teismą dėl asmens pažeistų teisių gynimo – viena pagrindinių konstitucinių teisių. Straipsnyje analizuojama, kokiomis kryptimis buvo vystoma šiai teisei aiškinti skirta konstitucinė doktrina, kokius ji patyrė pokyčius, o gal net metamorfozes. Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje teisė kreiptis į teismą interpretuojama ir kaip asmens teisė, ir kaip teismo pareigos. Svarbi yra ir šios teisės gynimo garantijų doktrina, formuojama akcentuojant procesines ir institucines žmogaus teisių apsaugos garantijas. Institucinėms garantijoms, visų pirma, priskirtinas teismas, kuris yra įvardijamas ir kaip nepriklausomas ir nešališkas ginčo arbitras. Nors ši sąvoka Konstitucinio Teismo aktuose paprastai tapatinama su teismu, institucine šios teisės įgyvendinimo garantija, straipsnyje akcentuojama, kad ji galėtų turėti ir platesnį turinį, apimantį ir konstitucinius nešališkumo ir nepriklausomumo kriterijus atitinkančią ikiteisminių ginčų sprendimo instituciją. Teisės kreiptis į teismą sampratos konstitucinė doktrina neišvengė ir metamorfozių, tokioms priskirtini jos kaip absoliučios teisės sampratos pokyčiai dabartinėje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Taigi, straipsnyje teisės kreiptis į teismą sampratai, jos garantijų sistemai ir jų pokyčiams konstitucinėje doktrinoje yra skirtas pagrindinis dėmesys, sprendžiant ir tai, kokios galimos konstitucinės doktrinos raidos ateities tendencijos. [Iš leidinio]

ENThe right of access to a court for the protection of the violated rights of a person is one of the fundamental constitutional rights. This article analyses the directions in which the constitutional doctrine interpreting this right has developed, and the changes – or, perhaps, even metamorphoses – that it has undergone. In the doctrine developed by the Constitutional Court, the right of access to a court is interpreted both as a right of a person and as a duty of the court. In relation to guarantees of this right, the doctrine is formed by emphasizing procedural and institutional guarantees. Institutional guarantees include the court as the main institutional guarantee, which is also referred to as an independent and impartial arbiter of disputes. This concept could be considered to have a broader content, including a pre-trial disputesolving institution which meets the constitutional criteria of impartiality and independence. The constitutional doctrine in relation to the concept of access to a court, however, has not avoided metamorphoses – such as changes in its concept as an absolute right. As consolidated in the previous long-term jurisprudence of the Constitutional Court, access to a court as an absolute right. However, in the current jurisprudence of the Constitutional Court, it can be assumed that this is no longer the case. Thus, this article directs its main attention towards the concept of the right of access to a court, the system of the guarantees of this right, and their changes in the constitutional doctrine. It also provides insights into possible future tendencies in the development of the constitutional doctrine at issue. [From the publication]