Sovietinės elgesio strategijos: kiek jose prisitaikymo ir ką reiškė priešintis?

• Panevėžio kraštotyros muziejus: straipsnio tekstas

LTPokarinės stalininės represijos dalijo lietuviškąją visuomenę į dvi stovyklas – klasinius priešus ir liaudį. Kiekvienas už nedidelį nepaklusimą ar apskritai nieko nepadaręs galėjo būti priskirtas prie naikintinų priešų. Pasipriešinimo skirtį čia aiškiai brėžė režimas, ir prie besipriešinančių priskirtas žmogus nebūtinai sąmoningai atliko kokį pasipriešinimo veiksmą. Greta vyko įnirtingas ginkluotas pasipriešinimas. Kai kuriais atvejais buvo mėginama sabotuoti naujos valdžios nurodymus. Pavyzdžiui, dar 1946 m. Lietuvos TSRS filharmonijos chorų vadovai mėgino laikytis nuostatos, kad „kolektyvai yra nacionaliniai“, todėl į jų repertuarą nereikią įtraukti „šiuolaikinių rusiškų tarybinių dainų ir TSRS tautų dainų“1. Tačiau kelis kartus gavus nurodymus, kad tai „grubi politinė klaida“, drauge su tiesioginiais grasinimais represijomis, chorai sudarė repertuarą pagal naujas taisykles. Po Stalino mirties švelnėjant režimui visuomenė geriau perprato režimo taisykles, tapo aiškiau, kaip galima išgyventi „neužkliūvant“. Pasipriešinimas tapo labiau apsisprendimo dalyku, sąmoninga elgesio strategija. Būtent apie tokias strategijas ir kalbėsiu šiame straipsnyje. [Iš straipsnio, p. 20]Reikšminiai žodžiai: Panevėžys; Dainų šventė; Pasipriešinimas; Prisitaikymas; Sovietmetis. Keywords: Panevėžys; Song festival; Resistance; Soviet period; Adaptation.