Lietuvos partizanai epochų kontekstuose: Vanagas, Holokaustas ir faktai

LTGal kiek nekuklu taip teigti, bet šis 2018 m. parengtas leidinys tikrai turės išliekamąją vertę. Taigi, tiems, kurie jį vėl ir vėl skaitys ateityje, prasminga priminti, kad 2018 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, partizanų karo (1944–1953 m.) atminimas užėmė tikrai svarbią vietą. Partizanų vadovybės – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos – priimta 1949 m. vasario 16-osios deklaracija buvo minima greta 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės akto. 2018-ieji buvo paskelbti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Šis asmuo, gimęs dar nepraėjus mėnesiui po 1918 m. Nepriklausomybės akto paskelbimo, ir kūręs 1949 m. Deklaraciją, tapo tris šimtmečio Vasario 16-ąsias jungiančiu simboliu. 2018 m. pradžioje, jo 100-ųjų gimimo metinių proga žurnalas „Kultūros barai“ konstatavo, kad „Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien mūsų nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu (pri)pažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.“ Pastarąjį teiginį galima papildyti faktu, kad 2017 m. liepą NATO sukūrė ir išplatino dokumentinį vaizdo klipą apie Baltijos šalių partizanus – kovotojus prieš Sovietų Sąjungos (toliau – SSRS) okupaciją. Po šio klipo pasirodymo kilusią negatyvią Rusijos politinę reakciją Baltijos šalys atrėmė Europos saugumo bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) diplomatų susitikime, kartu pareikšdamos, kad jų piliečių pasipriešinimas buvo teisėtas ir moraliai teisingas. Tačiau tvirtinti, kad Lietuvos partizanai Vakarų šalių visuomenėse jau tapo savais, tikrai pernelyg anksti. Tai rodo to paties A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo problemos. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Partizaninis judėjimas; Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas; Adolfas Ramanauskas-Vanagas; Holokaustas; Birželio 23 d. sukilimas. Keywords: Partisan movement; Anti-Soviet armed resistance; Adolfas Ramanauskas-Vanagas; The Holocaust; Uprising of 23 June.

ENThe article analyzes the problem of Lithuanian partisan war (1944- 1953) participants1 identification with the Holocaust’s executors. The questions raised: how much such an identification is reasonable and why it is rejected in Lithuania, but accepted in the West? A detailed study of the activity of A. Ramanauskas-Vanagas and the members of Dainava Command partisan leaders during the period of the Nazi occupation proves that the accusations in execution of the Jewish massacre against these partisans are unfounded. It is emphasized that the partisanship of former Jewish murderers after 1944 did not essentially affect the processes of Lithuanian armed struggle against the occupation of the USSR. This phenomenon had no influence on partisan struggle goals, organizational development or action methods. Unfortunately, in order to discredit the Lithuanian resistance to occupation and to play off Lithuanian and Jewish Zionist communities, the following narrative was published in the West: after 1944 the Jewish murderers, who fought against the USSR represented the entire Lithuanian partisan movement. The texts about the partisan war written in the Postwar, the Cold War period and in independent Lithuania did not create a counterbalance to the above-mentioned Soviet narrative. Therefore it is necessary to investigate critically the essential issues of the freedom fighters in relation with the Holocaust in the future, thus avoiding further attempts to manipulate the history of partisan war. [From the publication]