Partizaninio judėjimo slopinimas Panevėžio apskrityje 1944–1945 m.

LTAprašomuoju laikotarpiu Panevėžio apskritis buvo gana didžiulis administracinis vienetas Lietuvos mastu. Jį sudarė pats miestas ir 16 valsčių. Tautinė (lietuvių dauguma) ir socialinė (daugiausia ūkininkai) gyventojų sudėtis ir gamtinė aplinka (Šimonių ir Žaliosios girios miškų masyvai) sudarė sąlygas plėstis lietuvių ginkluotam pasipriešinimui. Pačios pasipriešinimo priežastys yra tokios pačios kaip ir visoje Lietuvoje. Čia ko nors išskirtinio nesurastume. Straipsnyje apžvelgiamos sovietų saugumo pastangos ir kovos būdai, kuriais siekta nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą 1944–1945 m., t. y. tada, kai rezistencijoje dalyvavo daugiausia žmonių lyginant su kitais laikotarpiais. Darbe siekiama pažvelgti į įvykius per sovietų saugumo dokumentų prizmę. Jie atskleidžia, kaip čekistai žiūrėjo į patį pasipriešinimą, kaip jį suprato ir kaip bandė nuslopinti. Šios temos vienaip ar kitaip nagrinėtos ne vieno autoriaus darbe. Vertingų faktų galime aptikti istorikų darbuose, kuriuose aprašomi bendrieji reiškiniai Lietuvoje, bet pateikiama nemažai faktų iš Panevėžio krašto pokarinės istorijos. Pavyzdžiui, Juozo Starkausko knyga apie sovietų vidaus kariuomenę Lietuvoje bei stribus, taip pat Kęstučio Kasparo monografija apie ginkluotą pasipriešinimą pradiniu laikotarpiu. Konkrečiai šio regiono partizaniniam pasipriešinimui yra skirtos Antano Šimėno ir Onos Dapšytės-Kriukelienės knygos. Unikalūs yra R. Kauniečio darbai, kuriuose surinkta šimtai pasipriešinimo dalyvių prisiminimų, pateikta daug archyvinės medžiagos. Tęstinį darbą sudaro 10 dalių, o kitaip skaičiuojant – 12 knygų. Juose gausu pavyzdžių iš partizaninės kovos Panevėžio regione. Taip pat medžiagos apie rezistenciją šiame krašte paskelbta tęstiniame žurnale „Laisvės kovų archyvas“. Rengiant darbą naudotasi Lietuvos ypatingojo archyvo fondais.Pirmiausia vietinio NKVD skyriaus bei operatyvinio sektoriaus dokumentacija. Skaitant šios institucijos dokumentus, kyla keblumų ne vien dėl tendencingo įvykių vaizdavimo. Neretai rusų kalba parašytuose tekstuose iškraipomi vietovardžiai ir asmenvardžiai, tad sudėtinga nustatyti tikrąsias vietas ir žmonių vardus. Įvairiuose raštuose pateikiama statistika ne itin patikima vien jau dėl savo prieštaringumo, išryškėjančio lyginant kelis dokumentus. Todėl remiantis archyvine medžiaga pateikti vienareikšmius apibendrinimus yra sudėtinga. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Partizaninis judėjimas; Antisovietinis pasipriešinimas; Panevėžio apskritis; Sovietų valdžia; Sovietų saugumas; NKVD. Keywords: Partisan movement; Anti-Soviet armed resistance; Panevėžys county; Soviet government; Soviet security forces; NKVD.

ENThe article describes the efforts of the Soviet security forces and the methods which aimed to suppress the anti-Soviet armed resistance (opposition) in Panevėžys county in 1944-1945. There are disclosed the secret activities and their concrete examples based on the remained archival material and historical literature. The first partisan squads in Panevėžys region were observed in August, 1944. The NKVD data on them was inaccurate and distorted, especially the reports highlighting the various actions carried out by partisans against the Soviet Army or the lowest rank of Soviet-party activists. The partisans were reflected as “German helpers” or the persons who were avoiding the Red Army mobilization. The repressive apparatus in Panevėžys started to found in July, 1944. In the beginning there was a lack of military power which could suppress the partisan resistance. After the various requests of the NKVD Panevėžys Division the 95th NKVD border squad was sent to Panevėžys county in December, 1944. In 1945 this military unit was replaced by the 4th NKVD division regiment. There also were organized the squads of destroyers-Russian collaborators (Lith. „stribai“) from the local population to fight against partisans. The Soviet security agency network had to provide the information about the partisans. The individuals were involved to this network on the basis of “compromising material”. The NKVD continuously engaged in forest areas checking and partisan catching. During the discriptive period the military units led by security agents brutally suppressed the resistance movement (terrorized and killed local people, burnt their farms). In order to disrupt and demoralize partisans, the legalization process was promoted and the partisan families were exiled. In 1945 through various means of action, the NKVD succeeded to destroy or disperse the large partisan squads, but the NKVD failed to suppress the resistance. [From the publication]