LTStraipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR. [Iš leidinio]
ENBased on historiography and archival material, the article examines the territorial administrative changes in Vilnius region, which remained divided between Lithuania and Belarus at the beginning of the Second World War. The focus of this article is on the late 1939 through to the first half of 1940 administrative division of the Vilnius region which was returned to Lithuania, the attitude of the population towards the territorial division, the efforts of the Lithuanian representatives regarding the recovery of the remaining Lithuanian areas in Belarus (Švenčionys, Dieveniškės and Marcinkonys districts) and the disclosure of the results of the negotiations. There are two stages in the territorial administrative division of Vilnius and its region: first, the end of October 1939 through to mid-June 1940, when Vilnius and part of the Vilnius region became an integral part of the Republic of Lithuania. From the administrative point of view, the transferred territories were divided into Vilnius city and Švenčionėliai, Vilnius and Valkininkai counties. Second, mid-June 1940 through to the first half of 1941, which marked the Soviet occupation of the Republic of Lithuania. During that time, by the decision of Moscow, the most populated areas in the vicinity of Švenčionys, Šalčininkai and Druskininkai were annexed to the LSSR. At that time, over 80,000 people became residents of Lithuania. However, some Lithuanian villages remained part of Belarus. The Lithuanian citizens of those villages tried to raise the issue of incorporation into Lithuania. Unfortunately, the efforts to gain favor in Minsk, Vilnius and Moscow proved to be fruitless. [From the publication]