Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba: kur prasideda ir kur baigiasi saviraiškos laisvės ribos?

LTSaviraiškos teisė – kiekvienos demokratinės valstybės realizuojama žmogaus teisė aktualiais valstybės ir visuomenės klausimais ir kitomis svarbiomis aktualijomis. Tačiau šios teisės įgyvendinimas negali būti beribis, jos realizavimas gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus, gėrį ir pamatines vertybes, kuriems gali būti padaroma didesnė žala nei pati realizuojama saviraiškos laisvė. Šiuo straipsniu fokusuojamas dėmesys į leistino ir draudžiamo veiksmo takoskyrą, remiantis nacionaline ikiteismine ir teismine, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, diskutuojama – kur yra ribos tarp baudžiamosios atsakomybės, kuomet pripažįstamas saviraiškos teisės pažeidimas, ir vienos iš demokratijos vertybių – žodžio laisvės. Atliktų ikiteisminių ir teismų sprendimų dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantos analizė parodė, kad diskrecija nustatant saviraiškos ribas sudaro galimybę interpretuoti neapykantos kalbos ir saviraiškos laisvės ribas, taigi, ne visada aiškiai, labiau net dviprasmiškai traktuoti ir taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, skirtingai vertinant patį saviraiškos veiksmą, pabrėžiant neapykantą kurstančios kalbos pavojingumo laipsnį, pateikiant argumentaciją dėl informacijos paskleidimo būdų, neteisėtų veiksmų intensyvumo ir pan. Gryninant neapykantos nusikaltimų bei neapykantos kalbos ir saviraiškos laisvės takoskyrą, siūlytinas administracinės atsakomybės taikymas ir prevencinių veiksmų aktyvinimas. [Iš leidinio]

ENThe right to self-expression - the human right exercised by every democratic state on topical issues of the state and society and other important issues. However, the implementation of this right cannot be unlimited. Its realization may be restricted in the light of other protected interests, goodness and fundamental values, that may suffer more harm than the freedom of expression itself. This article focuses on the distinction between permissible and prohibited acts, based on national pre-trial and judicial practice, as well as the case law of the European Court of Human Rights (ECHR), it is discussed where the boundaries between criminal liability for violating the right to self-expression and one of the values of democracy are freedom of expression. Analysis of the decisions of terminated pre-trial investigations on Art. 170 has shown that the main arguments for such decisions are related to the degree of danger of hate speech, causing certain social tensions and the intensity of illegal activities through the dissemination of information. Social tensions against a person (s) on the grounds of race, nationality, language, origin, religion, belief or other reasons do not in themselves justify stricter restrictions on the exercise of freedom of expression and the application of criminal liability as an ultima ratio. In principle, the recognition of the absence of a degree of danger which may lead to criminal liability, in such acts justifiably creates preconditions for the application of administrative justice.Arguments for the adoption of a criminal order in this category of cases are often based on the confession of the person who committed the act, which may in principle give rise to a dual practice of proving the offense. It is therefore reasonable to assume that the same reasoning should apply to the final decision, regardless of the individual's position on the act committed. The use of legal and educational instruments would be more successful in clearing the boundaries of hate speech and freedom of expression. It is recommended that the Code of Administrative Offenses provide for liability for acts of hatred against a person (persons) on the grounds of race, nationality, language, origin, religion, belief, opinion or other grounds, i. y. transferring Art. 170 of the Criminal Code. 1 d. provisions of the Code of Administrative Offenses, while Art. 170 providing for liability for incitement to hatred, thus realizing the principle of the inevitability of liability. A clear differentiation of liability and unity of preventive action would help to ensure a smooth demarcation line between freedom of expression and hatred. [From the publication]

• Hate crimes: evaluation of Lithuanian courts’ decisions in the light of the practice of the European Court of Human Rights / Mindaugas Bilius, Žaneta Navickienė, Vilius Velička. Baltic journal of law & politics. 2021, Vol. 14, Nr. 1, p. 22-47.
• Neapykantos kalbos: saviraiškos laisvės ribų beieškant / Indrė Isokaitė. Lietuva Europos Taryboje: dvidešimt narystės metų / sudarytojai Indrė Isokaitė, Dainius Žalimas. Vilnius: Spauda, 2014. P. 221-246.
• Socialinių grupių reglamentavimo neapykanta motyvuotų nusikalstamų veikų kontekste problemos / Simona Venskutė. Jurisprudencija 2024, Nr. 31 (1), p. 95-117.