Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo apsaugos reikalavimas - tarptautinės ir nacionalinės teisės normos bei praktiniai jų taikymo aspektai

LTŽmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimai sveikatos priežiūros srityje yra itin aktualūs ir reikalaujantys ypatingo dėmesio, ypač dėl to, kad senėjanti visuomenė, biomedicinos mokslų pažanga, geresnė sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir visa eilė kitų veiksnių sąlygoja ilgesnę gyvenimo trukmę, reikalauja daugiau sveikatos resursų ir tuo pačiu atveria naujas teisines bei etines dilemas sprendžiant žmogaus gyvenimo pabaigos klausimus. Įvairūs tyrimai rodo, jog sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantys asmenys susiduria su įvairiomis kliūtimis, kaip kad atskirtimi, diskriminacija, esminės priežiūros ir paslaugų neprieinamumu. Todėl vienas esminių klausimų šioje srityje – kaip paskutiniuose gyvenimo etapuose užtikrinti sergančių asmenų orumą, kurio pagrindu suponuojamos ir esminės pacientų teisės. Atsižvelgiant į Europos Tarybos rekomendacijas dėl nepagydoma liga sergančiųjų ir mirštančiųjų žmogaus teisių bei orumo apsaugos, straipsnyje siekėme išsiaiškinti rekomendacijose pasiūlytų priemonių įtvirtinimą tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje, o taip pat ir praktinio įgyvendinimo ypatumus. Analizuojant mokslinius tyrimus, sveikatos politikos tikslus ir teisinio reguliavimo raidą Lietuvoje, pastebima, kad realaus žmogaus teisių ir orumo apsaugos sveikatos priežiūroje įgyvendinimui, be aiškių teisinių nuostatų, reikia ir pakankamų organizacinių sąlygų, specialistų gebėjimų ugdymo, kad žmogaus teisės ir orumo nežeminančios sąlygos būtų užtikrinamos teikiant kokybišką sveikatos priežiūrą, tame tarpe priimtinas ir prieinamas paliatyviosios pagalbos paslaugas.Vertinant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybė, nustatydama su gyvenimo pabaigos sprendimais susijusias galimybes ir reguliuodama jų įgyvendinimui reikalingas procedūras, turi pasiekti pusiausvyrą tarp pagarbos žmogaus orumui bei apsisprendimo teisei, ir būtinybės išsaugoti kitus pažeidžiamų asmenų bei visuomenės interesus. Pusiausvyros turi būti siekiama užkertant kelią piktnaudžiauti sunkiai sergančių asmenų padėtimi, kai siekiama su žmogaus orumu nesuderinamų tikslų. Nustatant galimybes atsisakyti gydymo, gyvybės palaikymo ar gaivinimo procedūrų yra itin svarbu susitarti dėl tikslaus ir vieningo teisinių sąvokų vartojimo, bei įtvirtini vieša diskusija bei tyrimais atskleistus visuomenės poreikius atitinkantį reguliavimą. Aiškesnė visuomeninių vertybių ir pacientų bei jų artimųjų poreikius atitinkančių sąlygų integracija į sveikatos paslaugas ir sveikatos profesionalų bei pacientų santykius reglamentuojančias teisės normas, galėtų ženkliai prisidėti prie žmogaus orumo apsaugos įgyvendinimo ne tik paliatyviosios pagalbos paslaugų teikime, bet ir visose kitose sveikatos priežiūros srityse. [Iš leidinio]

ENThe issues concerning human rights and freedoms in the field of health care are of utmost relevance and require particular attention. Especially as ageing of population, advancement of biomedicine, a better quality of health services and a whole range of other factors lead to longer life expectancy, require more health resources and, at the same time, open new legal and ethical dilemmas in dealing with the decisions about the end-of-life care. At the last stage of illness and life of patients, the aspects of quality of life, the burden of caregivers, social and financial needs cannot be ignored. Various studies show that people stricken with serious and incurable diseases also face obstacles to the implementation of human rights, such as exclusion, discrimination, inaccessible essential care, and other healthcare services. Therefore, one of the fundamental issues in this area is finding the best way to ensure the dignity of patients in the final stages of life, which is an essential background to the full application of fundamental rights and freedoms of every person. In line with the Council of Europe's recommendations on the protection of the human rights and dignity of the terminally ill and the dying, we sought to clarify the application of the measures proposed in the recommendations in accordance with international and national law as well as with the ethical principles of medical practice. When assessing research studies, health policy, and the development of legal regulation in Lithuania, it was found that the actual protection of human rights and dignity in health care requires, first of all, unambiguous legal provisions and subsequently sufficient organizational measures, the continuous education of medical practitioners, in order that human rights and non-degrading conditions for human dignity are guaranteed by ensuring good quality of health care, including acceptable and accessible palliative care.According to the obligations of the State to protect human rights and the case-law of the European Court of Human Rights, there must be a balance found between respect for human dignity and the right to self-determination while establishing the regulation of options and procedures relating to end-of-life decisions. At the same time, the need for preserving other interests of vulnerable persons and society cannot be ignored. That is why the prevention of the abuse of seriously ill persons, which may arise in the care system while pursuing the objectives incompatible with human dignity, is also essential. It is necessary to agree on the precise and unified use of legal concepts when determining the possibilities to refuse treatment, life support, or resuscitation procedures, and to establish a regulation that meets the needs of society, which can be disclosed through the public debate and research. A comprehensive integration of societal values and conditions, that meet the needs of patients and their caregivers, into the provision of health services, and into the legal rules, governing the relationship of patients and healthcare providers, could make a significant contribution to the implementation and the protection of human dignity, not only in the provision of palliative care, but also in all other areas of health care services. [From the publication]

• Baudžiamosios atsakomybės už aktyviąją eutanaziją ir padėjimą nusižudyti reglamentavimas Lietuvos, Vokietijos ir Olandijos baudžiamuosiuose kodeksuose / Mantas Liesis. Teisė. 2005, t. 54, p. 98-109.
• Baudžiamosios atsakomybės už eutanaziją netaikymo galimybės / Mantas Liesis. Teisės problemos. 2009, Nr. 1 (63), p. 6-24.
• Eutanazijos terminų vartojimo bioetikoje bei teisėje problematika Lietuvoje / Andrius Narbekovas. Jurisprudencija. 2008, Nr. 12 (114), p. 27-35.
• Probleminiai žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos klausimo aspektai nužudymo kontekste / Albertas Milinis, Agnė Baranskaitė, Armanas Abramavičius. Jurisprudencija. 2011, Nr. 18 (3), p. 1123-1143.