Mieželaitis ir sovietmečio modernizacijos paradoksai

LTXX amžiaus Lietuva - istorijos suiručių, socialinių krizių, pagreitėjusios meno raidos kraštas. Nebuvo ryškesnio poeto, kuris būtų jautęsis amžininkų pripažintas. Eduardo Mieželaičio negalima nutylėti, kai diskutuojama, kas buvo pakylėta į klasikos rangą (ar veikiant prieštaringoms moderniosios literatūros tendencijoms „įstumta") tuo metu, kai poetams buvo dalijamos Lenino premijos ar Socialistinio darbo didvyrio medaliai. Nemėgindami įsprausti to meto literatūros į besikeičiančius konjunktūros rėmus, atrandame neišpainiojamų paradoksų. Paradoksalu, kad nepažįstama liko ne tik sovietmečiu nespausdintų poetų kūryba. Nepažįstama, nors vienpusiškai kritikos liaupsinta liko ir didžiausiais tiražais spausdinta Mieželaičio kūryba. Šiandien Mieželaičio nebėra knygynuose ar antikvariatuose (tiesa, sumažėjo ir jų). Mieželaičio neieškoma bibliotekose, kurios dar išliko. Tačiau literatūros tyrinėtojo žvilgsnis neturėtų aplenkti šio dar tebekuriančio poeto ankstesnių poezijos knygų ir jų pakartojimų bibliotekos. Ar tarybinės lietuvių literatūros Jupiterio vardas netiktų būtent jam, rašytojui, kuriam po poemos Žmogus pasirodymo buvo suteikta galimybė išsileisti beveik viską. Nors šiandien Mieželaitis - vienas tų vyresniosios kartos poetų, kuriuos yra pridengusi ignoruojanti kritikų tyla, visgi švęsdamas garbingą jubiliejų, jis labiausiai pasitikėdamas kalba apie savąją kūrybos vertę iš visų išblėsusių ar atstumtųjų klasikų. [Iš straipsnio, p. 179]