Prezidento konstitucinio instituto atkūrimas: idėjų raida ir sprendimai

• Žurnalo archyvas: numerio tekstas (Nr. 1)
• Žurnalo archyvas: numerio tekstas (Nr. 2)
• Žurnalo archyvas: numerio tekstas (Nr. 3)
• Žurnalo archyvas: numerio tekstas (Nr. 4)

• Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, 1, p. 12-25
• Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, 2, p. 15-27
• Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, 3, p. 8-22
• Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, 4, p. 10-28

LTAtgimimo pradžioje visuotinai svarstant politinės, socialinės būties aktualijas būtinybė pertvarkyti veikiančią politinę administracijos struktūrą nebuvo akcentuojama. Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, o vėliau Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime išrinkus Sąjūdžio Seimą, sudarius Seimo tarybą, orientuotasi į tai, kad programiniai uždaviniai gali būti įgyvendinami ir per veikiančias institucijas, ir per Sąjūdžio atstovus jose. Sąjūdžio bendrojoje programoje, kurią patvirtino 1988 m. spalio 22–23 dienomis vykęs Steigiamasis suvažiavimas, nebuvo konkrečių nuostatų dėl veikiančios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo reformavimo. Būsimieji pokyčiai buvo siejami su šių ir visų kitų, kaip tada buvo apibūdinama – „organų“, veiklos turinio demokratine raida. Programoje suformuluotais dėsniais ėmėsi vadovautis Sąjūdis, siekdamas „/.../ pašalinti stalinizmo ir stagnacijos padarinius, įgyvendinti viešumą ir demokratiją, socialinį teisingumą ir konstitucines garantijas, sutvarkyti ūkį“. Atgimimo laikotarpiu atkurtų, taip pat ir naujai įsteigtų politinių partijų programose atsispindėjo bendrosios demokratijos atkūrimo idėjos, taip pat politinės priemonės siekiant socialinių tikslų. Iš esmės visuose dokumentuose skelbta, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turės būti demokratinė respublika, kad turės būti įgyvendinti konstitucijos įtvirtinti valstybės valdžių atskyrimo principas, įstatymų viršenybė. Tik kai kurių politinių partijų programose visapusiškiau atskleisti konkretūs šių principų įgyvendinimo valstybės struktūroje būdai. Štai Lietuvos demokratų partijos sukūrimo darbo grupės deklaracijoje skelbta, kad pagrindiniai tikslai yra laisvos, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimas, tarptautinės teisės prioriteto pripažinimas.Partijos steigiamojo suvažiavimo pareiškime akcentuota: „Nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimas – Lietuvos demokratų partijos artimiausias tikslas.“ Demokratinės Lietuvos valstybės sąvokos turinys atskleistas pažymint, kad suvereni valstybės valdžia turi priklausyti tautai, ji vykdoma demokratiniu būdu. Anot programos autorių, „valstybės institucijos veikia pagal demokratiniu būdu priimtą Lietuvos Konstituciją ir įstatymus“. Laikytasi nuostatos, kad valstybės ir visuomenės politinio gyvenimo pagrindas – Konstitucijoje įtvirtinta daugiapartinė sistema, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia turi būti atskirtos, o teisingumo institucijos – nepriklausomos nuo politinės valdžios ir valdymo įstaigų. Akcentuotas būtinumas įsteigti konstitucinį teismą. Demokratinės raidos siekiai regimi jau pirmuosiuose atsikuriančios Lietuvos socialdemokratų partijos dokumentuose. 1989 m. gegužės 11 d. deklaracijoje „Atkurkime Lietuvos socialdemokratų partiją“ pareikšta, kad „demokratiją gali garantuoti tik daugiapartinė sistema, kaip mechanizmas, verčiantis valdančiąsias jėgas laikytis Konstitucijos ir įstatymų“. Tų pačių metų gruodžio 2–3 dienomis vykusiame LSDP XIV suvažiavime svarstytame Bendrosios programos projekte pažymima, kad efektyvų demokratinės valstybės sistemos funkcionavimą gali užtikrinti vykdomosios valdžios decentralizavimas, parlamentinės respublikos modelio įgyvendinimas per konstituciją. Diskusiją apie būsimąją valstybinės valdžios struktūrinę sandarą ir jų vadovų politinį, teisinį statusą provokavo artėjantys Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimai, jie turėjo įvykti 1990 m. vasario 24 d., taip pat konstitucinių projektų svarstymai, kuriuos ragino plėsti tiek Sąjūdis, tiek ir veikianti administracija.Iš esmės visos politinės organizacijos pritarė dėl nepertraukiamai dirbančios Aukščiausiosios Tarybos (parlamento), o toliau ėjo ne tik rinkimų sistemos, bet ir daugelio kitų institucijų esminė pertvarka ir, suprantama, visų pirma naujos politinės, teisinės parlamento doktrinos sukūrimas ir praktinis įdiegimas. Būtent tada konstitucijų projektuose radosi aukščiausiojo valstybės pareigūno apibrėžimas. Tuo pareigūnu po rinkimų turėjo tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Kartu pradėta aktualizuoti ir prezidentinė idėja, kuri, nebeišnykdama iš politinių aktualijų lauko, tarp politinių grupių ir žmonių dažnai sukeldavo aštrius konfliktus. [...]. [Iš teksto, p. 12-13]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis; Aukščiausioji Taryba (AT); AT pirmininkas; Valstybės prezidentas; Prezidento konstitucinis statusas; A. Brazauskas; V. Landsbergis. Keywords: Lithuanian National Movement Sąjūdis; Supreme Council (SC); President of the SC; President of the State; Constitutional status of the President; A. Brazauskas; V. Landsbergis.