LTTai pirmoji dalis teksto, kuriame apžvelgiama, kaip Heideggeris ankstyvesniuoju savo mąstymo periodu (t. y. maždaug iki Būties ir laiko) formulavo prieigą prie teorijos ikisąvokinės ištakos bei kaip tai įgalino prieiti prie graikiškosios – ir kartu visos vakarietiškosios – filosofijos (teorijos) ištakos bei permąstymo. Šioje teksto dalyje nurodoma, kokią reikšmę šiam judesiui turėjo huserliškoji formalizacijos samprata, neokantizmo, tiksliau, neokantininko Lasko skirtis tarp konstitutyviosios ir refleksyviosios kategorijos ir sykiu viduramžių mintyje svarbių transcendentalijų unum, verum, bonum. Antroje teksto dalyje bus parodoma, kaip šiuo būdu suformuluota prieiga yra ir prieiga prie Aristotelio filosofijos pamatinės struktūros, jos „ikisąvokinės ištakos“, ir leidžia joje surasti bei ją analizuojant eksplikuoti būties ir laiko skirtumo bei kartu būties ir laiko neatsiejamumo struktūrą. [Iš leidinio]
ENThis is the first part of a text that looks at how Heidegger, in the earlier period of his thought (i.e. roughly prior to Being and Time), formulated an access to the pre-conceptual origin of theory, and how this enabled an access to the Greek – and by extension, the whole of Western – philosophy and a rethinking of the origin of philosophy (theory). This part of the text points out the significance for this movement of the Husserlian notion of formalisation, of neo-Kantianism, and, more precisely, of the neo-Kantian Lask’s distinction between the constitutive and the reflexive categories, and of the transcendentals of the medieval thought, unum, verum, bonum. The second part of the text shows how the access formulated in this way is also an access to the fundamental structure of Aristotle’s philosophy, its „pre-conceptual origin“, and allows us to find in it, and in its analysis to explicate, the structure of the distinction between and, at the same time, of the indissolubility of existence and time. [From the publication]