Lenkų istoriko opus magnum apie Vilniaus universitetą tarpukariu : recenzija

LTVilniaus universitetas buvo uždarytas 1832 m., o jo likučiai – Medicinos-chirurgijos akademija ir Dvasinė akademija – panaikintos 1842 m. Tiesa, katalikiška Dvasinė akademija iškelta į imperijos sostinę Peterburgą, toliau nuo nepatikimo krašto ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų. Beveik šimtą metų Vilnius neturėjo aukštosios mokyklos, nors krašto visuomenė rūpinosi jos steigimu. Ir gubernijų lygio, ir Peterburgo „aukštosios sferos“ prieštaravo netgi rusiško universiteto, panašaus į veikusį Varšuvoje nuo 1870 m., steigimui Vilniuje. Tik Didžiojo karo sukrėtimai sudarė situaciją, kurioje vėl buvo keliamas universiteto Vilniuje klausimas. Atitinkamus nutarimus priėmė 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Taryba, o 1919 m. pradžioje bolševikų V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė. Ir vieni, ir kiti nutarimai liko popieriuje, nes nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo priversta apleisti Vilnių, o 1919 m. balandį bolševikus išvijo Lenkijos kariuomenė. Lenkijos Valstybės Viršininkas ir ginkluotųjų pajėgų Vyriausiasis Vadas Juzefas Pilsudskis (Józef Pilsudski) asmeniškai rūpinosi universiteto Vilniuje atkūrimu. Ne tik ir ne tiek dėl sentimentų, kiek politiniais motyvais. Lenkiškas universitetas Vilniuje turėjo atsikūrusios valstybės pakraščiuose („kresuose“) ugdyti patriotizmą ir skleisti lenkų kultūrą. Svarbiausias vaidmuo vykdant šiuos uždavinius turėjo tekti humanitariniams mokslams, o neoficiali politinė misija patikėta Humanitarinių mokslų fakulteto personalui – profesoriams ir docentams.Vilniaus universitetas pavadintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kuriam valdant buvo įkurta Vilniaus akademija, Stepono Batoro vardu, nebuvo ir negalėjo būti savas lietuviams, nors jame įgijo aukštąjį išsilavinimą žinomi lietuvių inteligentai: etnologė Pranė Stukėnaitė-Dundulienė, gydytojai Povilas Čibiras, Pranas Norkūnas ir Marija Karužaitė-Horodničienė, fizikas Henrikas Horodničius, menotyrininkas Vladas Drėma. Vis dėlto natūralu, kad Lietuvoje Stepono Batoro universiteto veikla nedaug domimasi, nors sintetiniuose Vilniaus universiteto raidą nagrinėjančiuose veikaluose ji trumpai aptariama, minimi jame dirbę žymesni mokslininkai. Kitaip yra Lenkijoje, kur šis Vilniaus universiteto istorijos etapas buvo plačiai eksponuojamas moksliniuose renginiuose, sietinuose su Vilniaus akademijos įkūrimo 1579 m. sukaktimis. [Iš teksto, p. 128]

• From Ruszczyc to the iron curtain: studies in the history of the Faculty of fine arts of Stefan Batory university in Vilnius (1919-1939) : recenzija / Rafał Michliński. Lietuvos istorijos studijos 2023, t. 51, p. 151-157.
• Manifestuojanti Klėja : istorikai ir istorika Lietuvoje 1883-1940 metais / Aurelijus Gieda. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2017. 639 p.
• Visuomenė be universiteto? (aukštosios mokyklos atkūrimo problema Lietuvoje: XIX a. vidurys - XX a. pradžia) / Darius Staliūnas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2000. 215 p.