Lituanistikos institutas: tęstinumas ir kaita

LTPasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nutilus patrankoms Vakarų pasauly vėl prabilo mūzos. Įvairiose pasaulio šalyse atsidūrę lietuviai rašytojai vėl pradėjo rašyti, menininkai - tapyti, o egzodo mokslininkai lituanistai (buvę Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojai) nors ir nepalankiomis sąlygomis pagal išgales tęsė savo mokslo darbus. Kaip ir visi kiti išeiviai jie tikėjo, kad netrukus, įsigalėjus teisingai laisvo pasaulio tvarkai, jie sugrįš j laisvą tėvynę ir parsiveš savo mokslo darbus. Toms viltims nepasitvirtinus, bendromis jėgomis buvo įsteigta įvairių lituanistinių institucijų, labai panašių į laisvoje Lietuvoje veikusias prieš karą, nes buvo svarbu išlaikyti tęstinumą. Norint pabrėžti ir įtvirtinti tą tęstinumą įkurtosios institucijos buvo pavadintos tais pačiais pavadinimais, kaip jos ir vadinosi nepriklausomoje Lietuvoje. Dar ir dabar Amerikoje tebedirba Lituanistikos institutas, o Romoje veikusi Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) po 50 metų nenuilstamo darbo vėl sugrįžo į Lietuvą. (LKMA savo pirmąjį suvažiavimą Romoje pavadino ketvirtuoju, šitaip akcentuodama trijų suvažiavimų, įvykusių prieškario Lietuvoje, tąsą.). [Iš straipsnio, p. 136]