LTDešimtys, o buvusios Sąjungos mastu - tūkstančiai monografijų, straipsnių rinkinių, politinės publicistikos knygų buvo skirta tiek „teoriniam" vadovaujančio partijos vaidmens kultūrinėje statyboje pagrindimui, tiek to vadovavimo rezultatų aptarimui. Proletarinės diktatūros vykdytoja neieškojo kokių nors aptakesnių, tikruosius tikslus slepiančių motyvų - savo valią ir galią ji deklaravo ir demonstravo iki cinizmo atvirai. Istorijos teismui nereikia ieškoti kokių nors netiesioginių įkalčių: visi prisipažinimai surašyti ir pasirašyti - nuo represijų organizavimo, rezistencijos sunaikinimo iki politinio rašytojų persekiojimo, neįtikusių knygų išėmimo iš bibliotekų fondų. Tai primintina tam, kad už banaliojo valdžios - lovio - kiaulių trikampio išvystume ne tik vienokio ar kitokio asmeninio apsisprendimo atvejus, bet ir negailestingą prievartos mašiną, įsukančią j savo dantračius žmones, mirtinai sulaužančią ar bent sunkiai sužalojančią juos. [Iš straipsnio, p. 78]