LTBendrais bruožais apžvelgę sovietizmo politiką etninės kultūros sferoje, pastebėsime, kad okupacinė valdžia šią sritį laikė svarbia ir gana aktyviai bei šiurkščiai į ją kišosi. Nusavinus žemę ir prievarta suvarius ūkininkus į kolūkius, buvo suardyta įprastinė kaimo bendruomenės sankloda, pakito tarpusavio santykiai ir papročiai. Pokariu gimusi karta senųjų papročių neperėmė, o dėl ideologinės priespaudos bei stiprėjančio rusifikavimo įgijo nemažai atėjūnų primestos totalinės kultūros bruožų. Ir šiandien, šeštaisiais atkurtosios nepriklausomos Lietuvos metais, kiekviename žingsnyje girdime rusiškus keiksmus, matome aukštuosius mokslus išėjusių lietuvių rytietišką šiurkštumą, netoleranciją kitokiai nuomonei, veidmainystę ir melą. Ryškėja ir karingojo ateizmo požymiai, kai pagoniškai nusiteikę romantikai sovietiniu įpročiu neigia šešių šimtmečių krikščionybės reikšmę lietuvių tautai ir jos kultūrai. Pagoniškos „baltiškosios“ kortos nūnai stveriasi netgi kairuoliškos politinės grupuotės, nenorinčios Lietuvos matyti Europos Sąjungoje... Tad sovietizmo politika etninės kultūros srityje vertintina kaip vienas iš lietuvių dvasinio genocido būdų,o jos vykdytojai, uoliai šį darbą dirbę iki pat 1990 metų kovo 11 dienos, laikytini sovietizmo ir komunizmo nusikaltėliais. [Iš straipsnio, p. 60]