Lietuvių kalbos nuosmukis?

LT1. Atgavusiai valstybinės kalbos statusą lietuvių kalbai iškilo naujų, lyginant su prieškariu, uždavinių, nes visuomenė yra pakitusi - dauguma gyvena miestuose ir vis tolsta nuo tarminės aplinkos. 2. Lietuvių kalba yra prestižinė Lietuvos valstybės kalba - tai įrodo kitakalbių persiorientavimas mokyti savo vaikus lietuviškose mokyklose. Politikai dar nėra įsisąmoninę šio fakto: tai įrodo švietimo sistemos nepasirengimas tokiam ženkliam pokyčiui. 3. Bendrinė lietuvių kalba perėjo į kitą, brandesne savo raidos pakopą - vis didėja stilistinė kalbos diferenciacija. Todėl susirūpinimas dėl menkėjančios kalbos kultūros yra tik iš dalies pamatuotas - bendrinės kalbos vartotojai tampa savarankiškesni ir sąmoningesni, sugeba rinktis. Prieškario dvasios kalbos kultūros ugdymo politika turi keistis iš esmės, nes neatitinka laiko reikalavimų. 4. Sovietmečiu neegzistavusi savarankiška valstybės kalbų politika turėtų būti labai pamatuotai suprojektuota, aptarta, o vėliau nenukrypstamai įgyvendinama, nes tai turi lemiamą įtaką ne tik mokant svetimų kalbų, bet ir puoselėjant bei ugdant ir ginant savąją. Įstatymų leidybos srityje jau nemaža nuveikta, sukurtas tam tikras kalbų politikos reguliavimo aparatas - Valstybinė lietuvių kalbos komisija, inspekcija, lietuvių kalbos mokymo centrai. Tautybių departamentas, bet dar stinga apgalvotų kalbų politikos gairių ir programų. 5. Didžiausia atsakomybė dėl lietuvių kalbos likimo dabar tenka švietimo sistemai - tai ženklas, kad lietuvių kalba egzistuoja normaliomis sąlygomis, yra savarankiškos valstybės kalba. [Iš straipsnio, p. 52]