Dvilypumo briauna sovietmečio visuomenės elgsenoje
LTČia plėtojama tema yra susijusi ne vien tik su tuo patyrimu, kur j įgijo pasilikusieji Lietuvoje, bet liečia ir tuos, kurie atsidūrė toli nuo gimtojo arealo, už tos pirminės erdvės ribų, kuri suformuoja žmonių gyvenseną bei vertybines jų orientacijas. Pirmieji - likę savajame, tėvų, krašte - patyrė svetimųjų invaziją, naikinančią juos fiziškai ir dvasiškai. Antroji grupė, išgyvenusi įvairaus pobūdžio tremtį (prievartinę ir savanorišką), atsidūrė kitų kultūrų erdvėje, kurios semantiką suvokti ir įvaldyti jiems teko prisitaikant prie naujos aplinkos ritmo ir darbo režimo. Ir pirmieji, ir antrieji pateko į dualizmo įtampos lauką, kylantį tarp semantinių antinomijų SAVAS/SVETIMAS arba, kitaip tariant, tarp savosios, nuo gimimo įsavintos tradicijos ir kitos, svetimųjų primestos, brukančios neįprastą jiems pasaulio sampratą. Ir okupacinis, ir tremties režimai vertė prisiderinti prie naujos situacijos arba būti sugniuždytam represinių struktūrų replėmis, o geriausiu atveju - atsidurti nustumtam į visuomenės gyvenimo nuošalę. Prisiderinimo situacija išskleidė platų spektrą laikysenos ir elgsenos formų. Asmeninis apsisprendimas nesiderinti prie režimo vienu atveju vedė prie ginkluotos rezistencijos, kitu - kraštutiniu atveju - ugdė užsisklendusius vienišius, tyliai nešančius skurdo ir nuolatinės grėsmės naštą. [Iš straipsnio, p. 37]
