"Wallenrodia": didelės išsklaidytos bibliotekos mažos dalies katalogas : recenzija

LTKas buvo Wallenrodia, „Knygotyros“ skaitytojui aiškinti gal ir nevertėtų: apie Karaliaučiuje 1623–1909 m. veikusią aristokratų Wallenrodtų įkurtą biblioteką nemažai rašyta. Ši biblioteka išsiskyrė ne tik savo turtais (jau XVII a. turėjo per 5 tūkst. vertingų knygų ir rankraščių), bet ir paskirtimi: nuo 1650 m. ji buvo atverta visuomenei, taigi jau XVII a. viduryje tapo viešąja biblioteka (1909 m. "Wallenrodia" buvo įjungta į Karaliaučiaus universiteto biblioteką). Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulis ilgai nieko negirdėjo apie Karaliaučiaus bibliotekų (be "Wallenrodijos", ten dar veikė Pilies, Karališkoji, Slaptosios kanceliarijos, Karaliaučiaus universiteto bibliotekos) likimą. Manyta, jog karo metu visos jos buvo sunaikintos. Už geležinės uždangos, sovietinėje Lietuvoje, didžiųjų šalies bibliotekų darbuotojai žinojo, kad jų fonduose yra knygų ir iš "Wallenrodijos", tik garsiai niekam apie tai nebuvo galima kalbėti. Vis dėlto Nojus Feigelmanas, 1975 m. paskelbęs Lietuvos inkunabulų katalogą, jame ne tik suregistravo 30 inkunabulų iš "Wallenrodijos", bet proveniencijų rodyklėje įdėjo ir didesnę šios bibliotekos anotaciją. O dar po trejų metų, 1978-aisiais, Juozas Jurginis paskelbė ir savo prisiminimus apie pokario metais Lietuvos istorikų vykdytas ekspedicijas į Karaliaučiaus kraštą gelbėti ten likusių knygų turtų. Išsamus šių istorinių ekspedicijų rekonstrukcinis tyrimas yra 2000 m. paskelbtas Juozo Marcinkevičiaus straipsnis, atskleidžiantis itin komplikuotas knygų ir rankraščių suradimo bei išgabenimo iš nusiaubtų Rytprūsių į Lietuvą peripetijas. Pastaraisiais dešimtmečiais apie Karaliaučiaus bibliotekas ir jų likimą daug rašė vokiečių kultūros istorikas habil. dr. Axelis Walteris.Vakariečiams kultūros istorikams tapo prieinamos Baltijos šalių ir Rusijos knygų saugyklos, surengta konferencijų, paskelbta solidžių tyrimų Rytų Prūsijos bibliotekų likimo klausimais. Lietuvos mokslinių bibliotekų spausdintiniuose ir senųjų leidinių elektroniniuose kataloguose jau galima surasti sužymėtas iš Rytprūsių pargabentas senąsias knygas (be "Wallenrodijos", daug vertingų leidinių būta Gotholdianoje). Jos tiriamos ir knygotyriniu požiūriu, apie jas skelbiama mokslinėje literatūroje (vien Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos XVI a. fonde yra 1 797 leidiniai su Karaliaučiaus proveniencijomis, daugiausia iš Wallenrodtų bibliotekos). Žodžiu, kaip buvo išsklaidytos Karaliaučiaus bibliotekos ir kad jų knygų rinkinių dabar esama Lietuvoje (didžiosiose Vilniaus bibliotekose), Lenkijoje (Varšuvoje ir Torunėje), Rusijoje (Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge, Rusijos valstybinėje bibliotekoje Maskvoje, Valstybinėje viešojoje istorijos bibliotekoje Maskvoje ir kitur), nebėra jokia paslaptis. [...]. [Iš teksto, p. 247-248]