Pod przysądem horodnictwa Wileńskiego: o jurydyce i jej mieszkańcach w XVII wieku

• Under the jurisdiction of Vilnian horodnictwo. On a jurydyka and its inhabitants in the 17th century
• Po Vilniaus pilininko nuosprendžiu. Apie jurisdiką ir jos gyventojus XVII a

LTPagrindiniai klausimai, į kuriuos atsako ši knyga: Koks buvo Vilniaus pilininko valdžios vaidmuo? Kuo pasižymėjo jai priklausanti jurisdiką? Kas buvo joje gyvenę žmonės? Šie klausimai lemia disertacijos struktūrą, kurią sudaro įžanginė dalis (apibrėžimai, tyrimų apimtis, tyrimų būklė, šaltinių bazė, metodika), trys analitiniai skyriai, skirti, savo ruožtu: pilininko valdžiai, jurisdikai ir jurisdikos gyventojams, ir apibendrinantis skyrius, kuriame komparatyviniame lygmenyje pateiktas tiriamosios jurisdikos pavyzdys, padeda apmąstyti ankstyvųjų naujųjų laikų miesto esmę. Tyrimas remiasi Vilniaus pilininko 1619-1703 m. teismų knygomis, saugomomis Lietuvos valstybės istorijos archyve. Šaltinių bazę papildo daugybė rankraščių, ypač Vilniaus vaitų-suolininkų ir tarėjų teismo protokolų knygos, taip pat senieji raštai ir šaltinių leidiniai. Pilininko tarnyba, būdinga Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir esanti daugelyje vietinių centrų, Vilniuje atsirado 1452 m. Kai kurios pilininkų kompetencijos buvo reglamentuotos Trečiajame Lietuvos statute, pagal kurį jie turėjo prižiūrėti pilių kalėjimuose įkalintus žmones. Pilininkai taip pat buvo atsakingi už duoklės grūdais (dziaklo) ir karčemų mokesčio (kapszczyzna) surinkimą. Tačiau jų pagrindinė užduotis buvo prižiūrėti pilis ir pasirūpinti jų tiekimu, o tai Vilniaus atveju lėmė tvirtus ryšius tarp aptariamos funkcijos ir kitų panašios kompetencijos sričių tarnybų - statytojo (budowniczostwo) ir miško prižiūrėtojo (derewnictwo). Ilgą laiką pilininkai neturėjo konkrečios vietos valdžios hierarchijoje. Tik 1677 m. seimo konstitucija suteikė jiems žemą padėtį - tarp taurininko ir iždininko.XVII amžiuje pilininko pareigas Vilniuje iš viso ėjo septyni žmonės: penki pilininkai buvo kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po vieną - iš Karūnos ir Prūsijos Kunigaikštystės. Šie du „užsieniečiai“ buvo nobilituotieji miestiečiai, o likusieji buvo kilę iš smulkiųjų ar vidutinių bajorų. Bent keturi iš jų karjerą pradėjo dvare, o trys pasižymėjo karališkųjų sekretorių titulu. Tik vienas, Andrzej Franciszek Kotowicz, buvo senato nariu kaip Vilniaus kaštelionas. Vilniaus pilininkai tame šimtmetyje priklausė Romos katalikų, liuteronų, kalvinistų ir unitų bendruomenėms. Neatrodo, kad religinis veiksnys vaidintų svarbų vaidmenį nagrinėjamų pareigų atveju. Tačiau įvairūs šių žmonių nuopelnai buvo lemiami šiems kandidatuojant - ar tai būtų asmeninis nuopelnas valdovams, ar karinis ar politinis nuopelnas. Vilniaus pilių komplekso nugriovimas 1655-1661 m. Maskvos okupacijos metu labai sumažino pareigų svarbą, nors anksčiau nedaug ir tereiškė, tačiau tai buvo gana reikšminga komplekso kaip karališkosios rezidencijos statuso atžvilgiu. Tuo pat metu galima pastebėti, kad XVII amžiaus antrojoje pusėje pilininkai (Andrzej Franciszek Kotowicz ir Michal Karol Haraburda), įsitraukę į centrinę politiką, rodė vis mažėjantį susidomėjimą jurisdikos klausimais nei jų pirmtakai iš pirmosios amžiaus pusės (Jan Włoszek, Piotr Nonhart ir Pawel Kleofas Podchocimski), todėl asmeninis nusiteikimas taip pat buvo svarbus tarnybos pareigoms. XVII amžiuje Vilniaus pilininkystė daugiausia gaudavo pajamų iš karčemų rinkliavos, įmokų, tiesiogiai perduodamų iš valstybės biudžeto, taip pat iš pilies malūnų pelno.Jurisdikos gyventojų mokamas nekilnojamojo turto mokestis (dažniausiai spalio mėn.) ir alkoholinių gėrimų pardavimo mokesčiai buvo ne tokie svarbūs. Retai skiriamos teismo baudos atliko nereikšmingą funkciją. Šios pajamos daugiausia buvo panaudojamos pilies atnaujinimui, jos taip pat buvo sumokamos į Lietuvos iždą, nors biudžeto požiūriu tai nebuvo didelis indėlis. XVII amžiuje pilininkai atrinkdavo sau pagalbinius darbuotojus: papilininkius (pavyko nustatyti dešimt), raštininkus (yra aštuoni), vaitus (šaltiniuose minimi trys) ir tarnautojus. Papilininkiai ir vaitai vedė knygas ir vadovavo teismo procesams, raštininkai atlikdavo įrašus ir rengė pomirtinius turto inventorius, o tarnautojai atlikdavo vietinius patikrinimus ir teismo ekspertizes bei viešai skelbdavo nuosprendžius. Be to, papilininkiai, vaitas ir raštininkas užsiėmė mokesčių rinkimu; papilininkių pareigoms taip pat priklausė nekilnojamojo turto valdymas. Vilniaus pilininko jurisdika, viena iš daugybės, esančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje, susiformavo su pilimi susijusiose teritorijose XVI a. Tai nebuvo ištisinė teritorija, tačiau ją sudarė žemės, esančios keliose vietose: konkrečiai suprantamoje pilies teritorijoje, Sereikiškėse, kurioms priklausė ir „Lysos Gūros“ (dabar Trijų Kryžių kalno) papėdė, bei Puškarnioje (netoli šv. Jurgio bažnyčios), Antakalnyje ir Šnipiškėse, išsidėsčiusiuose kitoje Neries upės pusėje. [...]. [Iš leidinio]

ENThe primary questions which this book aims to answer are: What was the role of Vilnian horodniczy (castle supervisor)? What were the characteristics of his jurydyka, i.e. the territorial entity subordinate to him? Who were its inhabitants? These issues determine the structure of the dissertation, which consists of an introductory part (definitions, scope of research, state of research, source base, methodology), three analytical chapters, devoted in turn to: the office of horodnictwo, the jurydyka and its dwellers, and the summarising chapter, in which the example of the studied jurisdiction presented in a comparative context is used for discussion on the essence of an early modern city. The basis for the research are court registers of the Vilnian horodnictwo from the years 1619-1703, stored in Vilnius, in Lietuvos valstybės istorijos archyvas (Lithuanian State Historical Archives). The source base is supplemented by numerous manuscripts, especially benchers’ and councillors’ court registers, as well as old prints and source publications. The office of horodniczy, characteristic of the Grand Duchy of Lithuania and present in its many settlements, appeared in Vilnius in 1452. Some of its competences were regulated in the III Statute of Lithuania, according to which it was meant to supervise prisoners of the castle dungeons. The officers were also responsible for the collection of grain tribute (dziaklo) and tax on taverns (kapszczyzna). Their main task, however, was to supervise the castles and take care of their supplies, which in the case of Vilnius resulted in numerous connections between that office and other ones with similar range of competences - budowniczostwo (construction works administration) and dcrewnictwo (wood administration).For a long time, castle supervisors did not have a set position in the administrative hierarchy. It was not until the parliamentary constitution of 1677 that they were designated a low-tier position - between district cupbearer and land treasurer. In the 17th century, the office of Vilnian horodniczy was held by seven people in total: five of them came from the Grand Duchy of Lithuania, one from the Crown, and one from the Duchy of Prussia. Those two “foreigners” were ennobled burghers, whereas the remaining ones originated from low - or medium - tier nobility. At least four of them began their careers at court, and three were royal secretaries. Only one of them, Andrzej Franciszek Kotowicz, reached the dignity of senator - castellany of Vilnius. Vilnius castle supervisors during that century were members of the Roman Catholic, Lutheran, Calvinist and Uniate Churches. The religious factor, however, does not seem to be of any significance in the case of this office. The decisive factor for nomination were various merits of those people - personal favours done to rulers, or military or political ones. The ruining of the Vilnius castle complex during the Muscovite occupation of 1655-1661 contributed to a large decline in the importance of the office, previously low, but quite significant due to the status of the complex as a monarchs residence. At the same time, it can be seen that the castle supervisors of the second half of the 17th century (Andrzej Franciszek Kotowicz and Michal Karol Haraburda), who were involved in central politics, showed less interest in the matters of horodnictwo than their predecessors from the first half of the century (Jan Włoszek, Piotr Nonhart, and Paweł Kleofas Podchocimski), which seems to imply that personality traits were also of some importance to the position of the office.The Vilnian horodnictwo in the 17th century profited mostly from the collection of kapszczyzna, direct donations from the state budget, as well as the income from the castles mills. Less important was the estate rent paid by the inhabitants (usually in October) and tax paid on liquor retail. Marginal role was played by infrequently imposed court fines. The profits were mostly spent on castle renovations, they were also paid to the Lithuanian treasury, despite its lack of real significance from the budgets perspective. 17th-century castle supervisors chose their auxiliary personnel: deputy horodniczy (it was possible to identify ten of them), scribes (eight of them are identifiable), aidermen (three of whom are mentioned in sources), and servants. Deputy horodniczy and aidermen were responsible for running registers and headed court trials, scribes wrote entries and made posthumous inventories, whereas servants conducted on-site investigations and injuries examinations, as well as publically announced court rulings. In addition, deputy horodniczy, aiderman and scribe conducted tax collection; deputy horodniczy was also charged with managing estates. [...]. [From the publication]