Людвик Скумин-Тышкевич - карьера на стыке эпох. От великого маршалка литовского до действительного тайного советника Российской империи

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Rusų kalba / Russian
Title:
Людвик Скумин-Тышкевич - карьера на стыке эпох. От великого маршалка литовского до действительного тайного советника Российской империи
Alternative Title:
Liudvikas Skuminas Tiškevičius: karjera amžių sandūroje. Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo iki Rusijos imperijos tikrojo slaptojo patarėjo
In the Journal:
Res humanitariae. 2021, t. 29, p. 75-91
Summary / Abstract:

LTŠio biografinio straipsnio pagrindinė tema – didiko karjera keičiantis epochoms. Paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo ir pirmojo Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų maršalo, Rusijos imperijos slaptojo tarėjo, Abiejų Tautų Respublikos ordinų Šv. Stanislovo bei Baltojo erelio, Rusijos imperijos Andriejus pirmo pašauktojo bei Aleksandro Nevskio ordinų kavalieriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios Konstancijos Poniatovskos vyro, 1795 m. LDK elito delegacijos į Sankt Peterburgą, iš esmės legitimavusios LDK prijungimą prie Rusijos, pirmininko, daugelio valdų šiandienos Lietuvos bei Baltarusijos teritorijose savininko Liudviko Skumino Tiškevičiaus (1748–1808) gyvenimo istorija parodė, kad jaunystėje turėdamas tik Vilniaus pavieto tėvūno vietą, šis asmuo iškilo labai aukštai ir išvengė didesnių kritimų, juolab represijų. Didiko duktė Ona Potocka, savo atsiminimuose tėvą aprašė nedaug, bet pozityviai, parodė jį kaip patriotą, Targovicos konfederacijos priešininką. Tačiau daugelis to meto visuomenės narių kritiškai vertino Liudviko Skumino Tiškevičiaus asmenybę, nurodydami jo turto ir prabangos siekimą, karjerizmą, prisitaikėliškumą. Skirtingai jis vertinamas ir istorikų darbuose. Šio asmens karjera nebuvo staigi, savo tikslų jis siekė pamažu, bet užtikrintai. Įvykiu, suteikusiu didžiausią jo karjeros pagreitį, tapo 1775 m. įvykusios jo vedybos su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčia Konstancija Poniatovska (Konstancja Poniatowska), nuo tol jo karjera buvo itin stipriai susieta su šio karaliaus asmenybe. Pirma buvo įveikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko Antano Tyzenhauzo grupuotė Vilniaus seimelyje XVIII amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje.1775 m. jis tapo LDK raštininku, 1780 m. – lauko etmonu. L. Skuminas Tiškevičius pamažu kaupė savo kapitalą, didino įtaką visuomenėje. Liudvikas Skuminas Tiškevičius palaikė konservatyvią Abiejų Tautų Respublikos Rusijos remiamą didikų grupuotę ir buvo iš esmės priešiškas reformoms ir Gegužės 3 d. konstitucijai. Visgi valstybės reformų metu jam pavyko pasiekti pelningą LDK iždininko postą. 1793 m. Gardino seimo metu įvyko didiko konfliktas su Rusijos imperijos pasiuntiniu Jakovu Siversu (rus. Яков Ефимович Сиверс, vok. Jakob Johann Graf von Sievers), bet tada įvykęs dvarų sekvestras buvo laikinas, didikas perėjo į prorusiškos grupuotės pusę. Vėliau L. Skuminas Tiškevičius buvo apdovanotas ir gavo LDK didžiojo maršalo pareigybę. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime jis aktyviai nedalyvavo, bet iš jo dvarų buvo teikiama parama sukilėliams. 1795 m. tuometinio Lietuvos valdytojo Nikolajaus Repnino (Николай Васильевич Репнин) jis buvo paskirtas delegacijos į Sankt Peterburgą, kurios tikslas buvo padėkoti už maišto numalšinimą ir išreikšti LDK gyventojų norą tapti imperijos pavaldiniais, vadovu. Peterburge, anot Jono Nepomuko Kosakovskio liudijimo, tekstą, kuris iš pradžių buvo gerokai švelnesnis, Liudvikas Tiškevičius prieš imperatorę perskaitė su visais pataisymais, kuriuos padarė jam imperijos aukščiausieji pareigūnai.Po Jekaterinos II mirties Liudvikas Tiškevičius tapo Lietuvos Vilniaus gubernijos maršalu. Rusijos imperijos valdymo metai – jo tolesnio kapitalo kaupimo, taip pat ir nuolatinių skolų mokėjimo etapas. Svarbus jo karjeros pasiekimas – tapimas mažamečio Dominyko Radvilos (didžiulių turtų savininko) globėju kartu su paskutiniu Vilniaus vaivada Mykolu Radvila ir Lenkijos didžiuoju maršalu Frederiku Juozapu Mošynskiu (Fryderyk Józef Moszyński). Visgi didesnę karjerą pasiekti naujoje epochoje jam sutrukdė ne tik ambicijų stoka, bet ir amžius, prastėjanti sveikata ir mirtis. [Iš leidinio]

DOI:
10.15181/rh.v28i0.2398
ISSN:
1822-7708; 2538-922X
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/96567
Updated:
2022-08-08 20:20:22
Metrics:
Views: 41    Downloads: 11
Export: