LTXXI amžiuje visuomenė dėl informacinių technologijų, interneto ir mobiliųjų ryšių kaip niekada anksčiau yra suburiama į glaudų, akimirksniu valdomos informacijos (žinių) srautą. Tai sukūrė taip vadinamą tinklo arba tinklaveikos visuomenę, kurioje dominuoja vizualumas, virtualumas, informacijos (per)kūrimo ir dalijimosi sparta. Šiuo metu, ypač moksliniuose tarpdisciplininiuose projektuose, akcentuojama proveržio idėja dažnai yra susijusi tiek su tarpdiscipliniškumu, tiek su skaitmeninėmis technologijomis ir skaitmeninėje erdvėje vykstančiais tyrimais. Skaitmeniniai tyrimai yra palyginti nauja informacijos rinkimo, kaupimo, analizavimo, komunikavimo galimybė, leidžianti sukurti naujas, labiau integruotas tyrimo metodologijas ir technikas, o skaitmeninimas yra ne vien informacijos išsaugojimas, minėtos tinklaveikos ir „vaizdų visuomenės“ kontekste siekiant efektyvesnės komunikacijos, bet ir duomenų perkodavimas, kad skaitmeninį turinį būtų galima tirti naujais metodais. Kultūros paveldo (toliau – paveldo) sritis nėra išimtis, todėl šiame lauke taip pat vis plačiau pritaikomos naujausios skaitmeninės informacinės ir komunikacijos technologijos, todėl skaitmeninė erdvė tampa ir humanitarų bei socialinių mokslų objektais, o tai lemia naujų tyrimų ir metodų plėtrą. Tokiais metodais galima vadinti ir 3D vaizdo technologijas, tokias kaip Lidar (angl. light detection and ranging), skaitmeninė 3D fotogrametrija ar 3D kompiuterinis modeliavimas, bei skaitmeninės terpės, tokios kaip papildytoji realybė (angl. augmented reality) ar virtualioji realybė (angl. virtual reality). Šių technologijų (žr. 1 paveikslą) panauda Lietuvos paveldo sektoriuje yra vis dar menkai plėtojama tema, o praktiniai pritaikymai, pavyzdžiui, muziejinių objektų skaitmenizavime ir sklaidoje, perdėm per menki.Šio straipsnio tikslas – išryškinti trijų pagrindinių 3D vaizdo sukūrimo technologijų (Lidar, 3D modeliavimas, skaitmeninė 3D fotogrametrija) ir jų galimų rezultatų sklaidos (papildytoji realybė, virtualioji realybė) kultūros paveldo, muziejų sektoriams galimybes. Kaip matyti, šio darbo tikslas siejasi su taikomaisiais tyrimais ir sklaida (šiuo atveju paveldo, muziejų lauke), grindžiamais skaitmeninio emuliatyvumo požiūriu, kur emuliatyvumas, prof. R. Laužiko žodžiais, suprantamas kaip „specifinis žmogaus santykis su tikrove, kai žmonės, remdamiesi kriterijais, atrenka iš realybės objektus ir jų pagrindu skaitmeninėje aplinkoje kuria emuliacines sistemas, kurios mėgdžioja ir imituoja realybėje veikiančių natūralių sistemų veiklą. Svarbu pažymėti, kad emuliacinės sistemos nėra realybėje egzistuojančių sistemų kopijos, jos sukurtos perkodavimo būdu ir yra tokios pat savarankiškos, dinamiškos ir laisvai evoliucionuojančios sistemos, kaip ir tos realybės sistemos, kurias jos mėgdžioja“14. Kitaip tariant, darbo tematikos pagrindimui svarbiausia yra šiuolaikinio požiūrio paveldo kategorija, kuria grindžiamos praktinės paveldo skaitmeninimo veiklos, lemiančios skaitmeninio paveldo paradigmą. [Iš straipsnio, p. 102-104]Reikšminiai žodžiai: Kultūros paveldas; Emuliatyvumas; 3D; Vaizdo technologijos; LIDAR; Fotogrametrija. Keywords: Cultural heritage; Emulsibility; 3D; Video technologies; LIDAR; Photogrammetry.