Apie tai, kaip Nietzsche'i nepasisekė

LTStraipsnyje nagrinėjamos Friedricho Nietzsche‘s pastangos adekvačiai įsisąmoninti Vakarų kultūrą ištikusią krizę ir tos krizės įveikimo būdų paieška. Nietzsche siūlo kultūrą traktuoti kaip apraišką to, ką jis vadina „gyvenimu“. Šia sąvoka jis įvardina tikrovės pradą, kurio struktūrai būdingas autoreferentinis pobūdis, iš dalies primenantis tiek Aristotelio noēseōs noēsis, tiek Descartes‘o cogito, tiek Hegelio „dvasią“. Tačiau Nietzsche puikiai supranta, kad „gyvenimas“ neišsitenka tradicinių mąstymo formų rėmuose ir kad būtent pastangos jį į tuos rėmus įsprausti ir yra kultūros krizės priežastis. Šis supratimas skatina ieškoti naujos mąstymo formos – rizikingo mąstymo. Bet rizika neatsiejama nuo nesėkmės galimybės ir, suvokdamas šitai, Nietzsche galiausiai priima jį ištikusią nesėkmę kaip nobilitaciją. [Iš leidinio]

ENThe article examines the efforts of Friedrich Nietzsche to recognize the crisis of Western culture adequately and to find ways of overcoming of this crisis. Nietzsche proposes to consider culture as manifestations of what he calls “life”. With this word, he denotes a certain principle of reality, the structure of which is characterized by self-referentiality, suggestive of Aristotle’s noēseōs noēsis, Descartes’ cogito or Hegel’s “spirit”. However, Nietzsche is well aware that “life” goes beyond the framework of traditional forms of thinking, and that the attempts to squeeze it into this framework is the cause of the crisis of culture. This understanding pushes Nietzsche to search for a new form of thinking – risky thinking. However, risk is inseparable from possible failure. In recognizing this, Nietzsche ultimately accepts his failure as a nobilitation. [From the publication]