Dirbtinis intelektas: visuomenės infantilizacija ir bejėgiškumas

LTStraipsnio pagrindinė ašis sukoncentruota ties šiuolaikinių filosofų – Bernardo Stieglerio ir Odo Marquardo – idėjomis. Stiegleris buvo šiuolaikinės technikos poveikio kritikas, o Marquardas pasiūlė keletą įdomių kritinių idėjų apie visuomenę techninės pažangos epochoje. Šiuolaikinė technika, kurios viršūnėje yra dirbtinis intelektas, nurodo į visuomenės gerovę. Tačiau ši gerovė galbūt turėtų būti vertinama neigiamai. Prigimtinių techninių gebėjimų, kurie sudaro žmogaus esmę, netekimas reiškia techninio individo netektį. Technika kaip atmintis plačiausia prasme daugiau nebėra žmogaus nuosavybė, bet industrializuota atmintis. Nuolatinis mokymasis visą gyvenimą, kad įveiktume mūsų sąmonės atsilikimą nuo industrinės technikos ir dirbtinio intelekto, veda į absoliutų žmogiškos patirties praradimą. [Iš leidinio]

ENThe paper is focused on a few ideas of two contemporary philosophers – Bernard Stiegler and Odo Marquard. Stiegler was a critic of contemporary techniques, while Marquard offered some well-aimed ideas about contemporary society in the age of technical progress. Contemporary techniques, at the top of which is artificial intelligence, indicate the well-being of contemporary society. But this well-being perhaps should be written with a negative sign. The loss of the innate technical abilities that make up the essence of an individual means the loss of a technical individual. Technology as memory in the broadest sense is no longer the property of man, but industrial memory. Continuous learning throughout life, aimed at overcoming the backwardness of our consciousness from industrial technology and artificial intelligence, leads to a complete loss of human experience. [From the publication]