Būtis mene ir daiktuose: nuo Heideggerio ir Šliogerio iki Mačiūno fluxus meno filosofijos

LTStraipsnyje filosofuojama apie tai, ar galima rasti būtį mene. Anot Arvydo Šliogerio meno filosofijos, kuri labai heidegeriška, būtis yra Paulio Cezanne‘o tapyboje, konkrečiai – pušies paveiksle. Pasak Martino Heideggerio meno filosofijos, būtis yra Vincento van Gogh‘o batų paveiksluose. Tačiau šiame straipsnyje argumentuojama, kad tai tik vieno ir to paties laikotarpio ir meno krypties tapybos kūriniai. Taip pat argumentuojama, kad meno filosofijoje būtina atsižvelgti į meno kryptis, jų stilius, mokyklas, skirtingus laikotarpius, paženklintus epochos dvasia, filosofuojant apie tai, ar tam tikruose paveiksluose yra būtis, ar ne. Verčiau siūloma būties ieškoti pačiame menininko gyvenime, jo santykyje su savo kūryba. Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti Jurgis Mačiūnas ir jo pradėtas Fluxus kaip meno kryptis ir gyvenimo būdas. Straipsnyje taip pat analizuojama Mačiūno ir Heideggerio daikto filosofija išryškinant konceptualius skirtumus. Straipsnio pabaigoje randama daugiau panašumų tarp Jono Meko ir Heideggerio požiūrio į daiktą kaip at-slėpiantį (aletheia) savo istoriją. [Iš leidinio]

ENThe article philosophizes whether it is possible to find being as such in art. According to Arvydas Šliogeris’ art philosophy, which is very Heideggerian, being is in Paul Cezane’s painting, specifically in the picture of a pine tree. According to Martin Heidegger’s art philosophy, being is in Vincent van Gogh’s pictures of shoes. However, this article argues that these paintings are from the same art direction of the same time period. It is also argued that in art philosophy it is necessary to respect art directions, their styles, schools, different time periods marked with the spirit of their epoch, before anyone starts philosophizing whether certain pictures have being or not. Instead it is suggested to search for being in the very life of an artist, his own relationship with his creation. One of such examples could be Jurgis Mačiūnas and his art of Fluxus that included life style. The article also analyzes the philosophy of a thing that we find in Mačiūnas and Heidegger and highlights their differences. At the end of the article the author finds more similarities between Jonas Mekas’ and Heidegger’s attitude towards a thing as the un-closedness (aletheia) of its own story. [From the publication]