LTStraipsnyje įrodinėjama, kad šiuolaikiniuose kino filosofijos tyrimuose atsirandanti tendencija politizuoti Gilleso Deleuze’o kinui skirtus konceptus – vaizdinį-judėjimą ir vaizdinį-laiką, dažnai remiasi nereflektuota prielaida apie du skirtingus politinius tapatumus ir iš jų konfrontacijos atsirandantį politinį žinojimą. Ginama tezė, jog vaizdinio-laiko kinas gali steigti politinį žinojimą. Tačiau eksplicitiškai nesuderinus bet kokį tapatumą neigiančių vaizdinio-laiko klastojimo galių ir tuo pačiu metu steigiamo politinio žinojimo, tyrimai, rekonstruojantys vaizdinio-laiko kine esantį politiškumą, prieštarauja Deleuze’o filosofijos visumai. Tezė argumentuojama kritiškai pateikiant vaizdinio-laiko politizavimo prielaidas, sintezuojant vaizdinį-laiką su vaizdiniu-judėjimu ir pasiūlant naują vaizdinio-laiko rūšį – vaizdinį-kairos. Galiausiai vaizdinio-kairos funkcionavimas lokalizuojamas filme "Vienos dienos kronika" (1963), taip prieštaraujant pastaruoju metu Lietuvoje populiarėjantiems teiginiams, kad sovietmečio menininkų kūryboje absoliučiai nebūta politinės rezistencijos. [Iš leidinio]
ENThis paper explores a new trend in the contemporary philosophy of cinema – the politicization of Gilles Deleuze’s famous film concepts – the time-image and the movement image. This kind of approach usually stands assumes two or more confronting political identities and the political knowledge proceeding from it. This paper argues that this confrontation needs to explain how such knowledge is produced. This approach requires a new hybrid-image. It is argued that this kind of attempt to politicize the time-image contradicts the political philosophy proposed by Deleuze. This thesis is advanced by analysing the assumptions on politicizing the time-image. The impasse is answered by combining the time-image and the movement-image and proposing a new type of the time-image – the kairos-image. Finally it is shown how the kairos-image functions in the Soviet Lithuanian film "One-Day Chronicle" (1963). This functioning negates the now popular arguments of the non-existent political resistance in the art of Soviet Lithuanian artists. [From the publication]