Čiurlionis: a "happy misfortune". Re-charming the world in the post-modern era

LTŠiuo darbu norėčiau pateikti savo ne kaip dailės istoriko ar estetinio filosofo analizę, bet tai, kas labiau panėšėtų į literatūrinę meditaciją žmogaus, turinčio komparatyvizmo ir viduramžių laikų istorijos mokslo žinių ir besidominčio mentaliteto ir civilizacijų istorija. Paprastai šios meditacijos ištakose yra veiksmas, pateiktas kaip nelaimė, kitaip tariant, tai būtų ilgalaikė savotiška Čiurlionio darbo užmarštis dėl tam tikrų aplinkybių, susidariusių iškart po jo mirties - Didžiojo pasaulinio karo ir paskui atėjusio švininio sovietinio realizmo skydo. Nelaimė taip pat gali tapti galimybe, leidžiančia atgaivinti susidomėjimą Čiurlionio kūriniais ir paskatinti pasveikinti dailininką jau XXI amžiaus pasaulyje, kai tik galėsime pasakyti, kad „modernumo“ tarpsnis, kuris reiškė bendrą tendenciją, daugiausia skirtą taisyklėms ir kuris formavo sunaikinimą ir atmetimą visko, kas šventa, yra uždarytas. Panašu, kad, kaip ir legendiniam Tolkieno veikėjui, man tyrinėjant įsivaizduojamą Čiurlionio visatą, reikia sureaguoti į gilų „pakartotinio pasaulio sužavėjimo“ poreikį, tačiau atrodo, kad visata irgi rezonuoja su įvairiomis formomis, perduodančiomis postmodernizmo pasauliui dabartinį eschatologinio matmens jausmą. Be to, tai, kas galėtų būti siejama su XX amžiaus pradžios Lietuvos tautinio atgimimo dinamika, šiandien išties patenka į Europos sąžinės krizės aplinką, susidūrusią su visų praeities ir dabarties planetos civilizacijų dialogu. Tokiu būdu Čiurlionio darbai atveria naują gyvenimą potencialiai didesnei visuomenės daliai nei grupė dailės istorikų ir muzikos teoretikų. [Iš leidinio]

ENIn this paper, I would like to present not the analysis of an art historian or aesthetic philosopher, but more like the meditation of a literary person with comparativist and mediaevalist training interested in mentality and history of civilisations. The origin of this meditation is generally an act presented as a misfortune, that is to say, the long-standing in a kind of oblivion of Čiurlionis’ work, because of circumstances just after his death: the Great War, and followed by the leaden covering of Soviet realism. What is a misfortune may also be an opportunity: the one to make Čiurlionis’ works revived and liable to promote the largest welcome in the world in the 21st century, as soon as, if we can say, the interlude of “modernity” is closed. That means here, a general tendency mainly dedicated to the rules and forms’ destruction and rejection of sacred. The exploration of Čiurlionis’ visionary universe seems to answer, like the legendary character of Tolkien, to a deep need of “re-enchantment of the world”. Still, it looks also entering in resonance with various forms that transmit the current feeling of eschatological dimension in the post-modern world. Moreover, what could be connected with the dynamics of national revival in Lithuania at the beginning of the 20th century, today directly enters the environment of the crisis of European conscience, confronted with a dialogue of all past and present civilisations of the planet. In this way, a new life opens up Čiurlionis’ works for a potentially much larger public than the group of art historians and music’s theoreticians. [From the publication]