LTŠiame straipsnyje, susijusiame su Lietuvos klasikinės filologijos mokslo istorija, apžvelgiama VU profesoriaus, Klasikinės filologijos katedros vedėjo (1976–1979 m.) Ričardo Mirono akademinė karjera. Remiantis Vilniaus universiteto mokslinėje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose esančiais Ričardo Mirono fondais, siekiama atsekti, kaip Ričardas Mironas, būdamas vienas iš tų žmonių, kurie sovietų valdžiai atrodė nepatikimi tiek dėl savo „buržuazinės“ kilmės, tiek dėl aktyvaus dalyvavimo nepriklausomos Lietuvos kultūriniame gyvenime ir sąsajų su Tautininkų partija, ne tik sugebėjo išvengti represijų, bet ir pasiekė karjeros aukštumų griežčiausios sovietų valdžios kontrolės metais. R. Mirono fonduose esantys egodokumentai publikuojami pirmą kartą. [Iš leidinio]
ENThe present article gives a survey of R. Mironas academic career based upon archive material kept in the Vilnius university library and in the Martynas Mažvydas National Library. R. Mironas’ egodocuments are published for the first time. They help to understand the contemporary situation in the institutions of high education and the constant ideological constraint felt by the academic staff. R. Mironas is the only one among the Lithuanian classicists whose name is rarely spoken, according to the dictum nil, nisi bene. It is not much written about him untill the present day, in spite of the fact that Mironas was one of of the most gifted and colourful personalities. He is regarded as one of the beginners of the Oriental studies in Lithuania. R. Mironas was born to an outstanding family; none of his colleagues could make a similar boast. After the Russian occupation he did not leave Lithuania like most of the Lithuanian intellectuals and in 1944 started teaching at Kaunas university. He made his choice to become a social climber from the very beginning of the occupation. He made a spectacular academic caree due to his ability to adapt to the ideological requirements and to easily change his creed on demand. [From the publication]