Slaptieji tyrimo veiksmai: ribos ir jų vertinimas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją

LTSlaptųjų tyrimo veiksmų reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, šių veiksmų taikymas ir jų metu gautų duomenų kaip įrodymų vertinimas neretai teisminėje praktikoje kelia diskusijas dėl tokių veiksmų tinkamo sankcionavimo ir taikymo. Ypač nemažai diskusijų teisminėje praktikoje susilaukia slaptųjų tyrimo veiksmų taikymas, t. y. ar buvo tinkamai pasirinkta baudžiamoji procesinė forma, ar tokie veiksmai neperžengė jų atlikimo leistinumo ribų ir, apskritai, - ar tokiais veiksmais buvo užtikrintas sąžiningas baudžiamasis procesas. Ne tik nacionalinių, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad baudžiamuosiuose procesuose, siekiant rinkti ir fiksuoti tyrimui bei nagrinėjimui reikšmingus duomenis, yra pasitelkiami slaptųjų tyrėjų (savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų) veiksmai, dėl kurių atitikties sąžiningam baudžiamajam procesui kyla teisinės batalijos tiek moksle, tiek praktikoje. Būtent, slaptųjų veiksmų su nusikalstamą veiką, manoma, padariusiais asmenimis atlikimas dažnai svyruoja tarp teisėtumo ir neteisėtumo, kuomet teisėsaugos institucijų pareigūnai, siekdami rinkti tyrimui reikšmingus duomenis, taiko slaptuosius tyrimo veiksmus su asmenimis, kurie yra laikinai sulaikyti, suimti. Būtent, vadinamųjų „kamerinių agentų" naudojimo perspektyva ir kelia abejonių, ar tokia teisinė praktika yra tinkama, o jeigu taip, - kokie kriterijai tai apsprendžia.Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje išnagrinėtų konvencinių bylų yra pastebėjęs, kad savaime slaptieji tyrimo veiksmai nėra neleistini. Tačiau žmogaus teisių ir laisvių apsaugos kontekste tokių veiksmų atlikimas yra ganėtinai jautrus, todėl, be visų kitų tokiems veiksmams atlikti būtinų reikalavimų (pavyzdžiui, faktinių ir teisinių pagrindų buvimas), svarbu vertinti, ar, atlikdamas tokius veiksmus, asmuo, apie kurio galimai padarytą nusikalstamą veiką renkami duomenys, nebuvo provokuojamas, nebuvo verčiamas duoti prieš save parodymus, ar tokiais veiksmais nebuvo pasinaudota atitinkama kaltininko būsena siekiant iš jo išgauti reikšmingą informaciją ir taip teisėsaugos institucijos peržengia teisės tylėti garantiją. Šie ir kiti klausimai yra aptariami analizuojamame straipsnyje, idant būtų atskleista, kur yra slaptųjų tyrimo veiksmų teisėtumo ir neteisėtumo ribos, atliekant tokius veiksmus su asmenimis, kurių laisvė yra suvaržyta. [Iš leidinio]

ENThe problem of honest criminal procedure related to the performance of undercover procedures against person during which manipulations with the person or his/her attitudes are performed leading to his/her rejection of warranties, such as right for silence, are analyzed in the article. Author rises question on what evaluative criterions depend recognition of undercover procedures against suspected person honest or dishonest. Also it is analyzed if the right to silence is violated when law enforcement institutions makes false situations in which the suspect voluntarily but under the influence of delusion reveals important for the investigation data. [From the publication]