Nesavarankiškas įrodymų naudojimo neleistinumas: kai kurie konstituciniai teisiniai aspektai

LTLietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) jau daugiau nei 10-metį galioja įstatymo leidėjo įtvirtinta nuostata, kad "įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys" (BPK 20 str. 4 d.), teisinėje (įskaitant teismų) praktikoje yra įgijusi, kone, priešingą išraišką - duomenys, gauti pažeidžiant teisėtumo reikalavimą, tik išimtiniais atvejais nepripažįstami įrodymais. Konstitucinio teisėtumo principo analizė leidžia teigti, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos (pareigūnai), prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas duomenis (įrodymus) gali rinkti tik įstatymo pagrindu ir neišeldami už jo ribų (nepažeisdami įstatymo). Nei Konstitucija, nei juo labiau žemesnės galios teisės aktai jokiais atvejais nepateisina teisės normų nesilaikymo (pažeidimo) renkant duomenis (įrodymus) baudžiamajame procese. Duomenų, gautų pažeidžiant teisėturno reikalavimą, pripažinimo (nepripažinimo) įrodymais (nesavarankiško įrodymų naudojimo neleistinumo) klausimas baudžiarnajame procese iškyla teisinio konflikto tarp bendro intereso atskleisti nusikalstamas veikas ir kitų iš teisinės valstybės principo kildinamų konstitucinių vertybių - teisėtumas, žmogaus teisių (laisvių) apsauga. Konstitucinės teisės prasme į nesavarankišką įrodymų naudojimo neleistinumą galima žvelgti per konstitucinį proporcingumo principą, siekiamo tikslo kontekste pagrindžiant, kada taikoma priemonė (įrodymų naudojimo neleistinumas) yra tinkama, būtina ir adekvati (proporcinga siaurąja prasme) valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą gaunant duomenis (įrodymus).Teismai, spręsdami nesavarankiško įrodymų naudojimo neleistinumą, turėtų visų pirma atskirai konstatuoti, ar duomenys gauti pažeidžiant teisėtumo reikalavimą, ar ne. Tik konstatavus teisėtumo reikalavimo pažeidimą gaunant duomenis, turėtų būti sprendžiamas jų pripažinimo (nepripažinimo) įrodymais. Šiuo aspektu formuoti specifinį teisėtumo supratimą baudžiamajame procese nėra nei teisinio pagrindo, nei prasmės. Nesavarankiško įrodymų naudojimo neleistinumo problematika spręstina racionaliais argumentais konstitucinių vertybių ir proporcingumo principo kontekste įtikinamai pagrindžiant konkrečius duomenų, gautų pažeidus teisėtumo reikalavimą, pripažinimo (nepripažinimo) įrodymais kriterijus. [Iš leidinio]

ENA provision of the Criminal Code of the Lithuanian Republic that "only law-fully obtained data may serve as evidence" (CPC Article 20 Paragraph 4) has acquired quite an opposite expression in legal reality, whereas data obtained infringing the requirement oflegality only in exceptional cases is not acknowledged as evidence. Analysis of a constitutional principle of legality leads to conclusions that an activity of pre-trial investigation institutions (officers), prosecutors, judges of pre-trial investigation, courts gathering data (evidence) may be based on law and in the limits prescribed by law (not infringing the law). Neither the Constitution of the Lithuanian Republic, nor other legal acts of lower legal power justify non-compliance (infringement) oflegal provisions while gather- ing data (evidence) in criminal procedure. A question of recognition/non-recognition of data obtained infringing the requirement of legality as evidence (dependent inadmissibility of evidence evaluation) in criminal procedure rises between common interest to reveal criminal offences and other constitutional values derived from the mie of law principle - such as legality of acting, protection of human rights and liberties. In a sense of constitutionallaw this issue may be seen (solved) in the light of a constitutional principle of proportionality, seeking to justify when the inad- missibility of evidence evaluation is due, necessary and adequate state reaction to law infringement obtaining data (evidence).Courts in concreto solving an issue of dependent inadmissibility of evidence evaluation should separately state that data has been obtained infringing the requirement of legality. Only after stating the infringement a question of recognition/non-recognition of evidence may be solved. In this context, there is neither legal ground, nor sense to form a specific concept of legality in criminal procedure. The issue of dependent inadmissibility of evidence evaluation should be solved in the context of constitutional values and proportionality principle, using rational arguments convincingly justifying criterion of recognition/non-recognition as evidence of data obtained by means infringing the law. [From the publication]