Apie meistravimo formas ir jų prasmę : recenzija
LTAkvilės Rėklaitytės monografija "Meistraujantis žmogus: poetinė Marcelijaus Martinaičio antropologija" (2020) jau pačiu savo pavadinimu kuria intelektualinę intrigą, naujo teorinio požiūrio į šio autoriaus kūrybą lūkestį. Ir Marcelijaus Martinaičio kūryba, ir pats kūrėjas kaip asmuo jau sulaukė palyginti nemažai mokslininkų dėmesio, tad nauja metodologinė prieiga, formuluojama knygos pavadinime, žada posūkį ar (ir) naują šio autoriaus kūrybos recepcijos etapą. Savo tyrimą Rėklaitytė ir pradeda nuo daugiapakopio teorinio modelio kūrimo. Daugiapakopio todėl, kad, jungdama literatūrologiją ir antropologiją, literatūros sociologiją ir naująjį istorizmą, ji mėgina žaisti sudėtingą metodologinį žaidimą, kuris kelia klausimą: tai kiek antropologų šiame tyrime yra? Iškart galima atsakyti, kad literatūros antropologija tyrime užsiima monografijos autorė, poetine antropologija – jos tyrimo objektas Marcelijus Martinaitis, o kaip toks modelis suformuojamas ir kaip veikia tiriant Martinaičio kūrybinį palikimą – kaip tik toliau pamėginsime pasiaiškinti. [Iš teksto, p. 120]
