Ideologija anapus idėjų

LTIlgą laiką ideologija buvo suprantama kaip idėjų bei vaizdinių sistema, naudojama valdžiai pasiekti ar palaikyti. Pirmasis, atmetęs ideologijos kaip sąmoningos idėjų sistemos supratimą – Louis Althusseras. Ieškodamas materialaus ideologijos pagrindo, jis ją sieja su veiksmų sfera, su praktikomis, funkcionuojančiomis socialinėse institucijose („apa ratuose“). Althussero sampratai vėliau buvo prikišamas determinizmas. Toks priekaištas netikslus, nes ideologijai reikalingas ją pripažįstantis „laisvas“ individas, savanoriškai tampantis pavaldžiu subjektu, o ne prievarta pavergiamas ir pajungiamas kokiai nors tvarkai. Tačiau tiesa, kad Althussero filosofijoje lieka neapmąstyta įtampa tarp ideologinio pavaldumo ir ideologijos, skatinančios transformaciją. Šią įtampą savo praktikos teorijoje – kantiško užmojo praktinės nuovokos kritikoje – sprendžia sociologas Pierre’as Bourdieu. Althusseras apie praktikas kalba vien teoriškai, abstrakčiai, o Bourdieu rūpi, kokios yra praktikos pažinimo sąlygos, kaip galima moksliškai aprašyti praktikas. Bourdieu prakseologija siekia įveikti proto / veiksmo, sąmoningumo / nesąmoningumo, valios/determinizmo dualizmą, įtampą tarp struktūrų determinizmo ir individo laisvos valios, tarp aktyvumo ir pasyvumo, tarp socialinės tvarkos reprodukavimo ir jos transformavimo. Ji parodo, kaip idėjos egzistuoja veiksmuose, arba kaip praktika egzistuoja veikiant ideologijai. Bourdieu prakseologija itin aktuali analizuojant kitų – „svetimas“ arba laike nutolusias – praktikas. Jos aktualumas iškyla stebint, kaip Lietuvoje analizuojamos sovietmečio praktikos.Konkrečiu pavyzdžiu imama Nerijos Putinaitės atliekama sovietinių Dainų švenčių analizė. Parodoma, kad ji funkcionuoja kaip savo prielaidų nereflektuojanti diskreditavimo tikslą turinti ideologinė kritika, kurioje praktika analizuojama pagal altuserišką aparato (pasyvaus pavaldumo įsakymams), o ne Bourdieu siūlomą dinamišką socialinio lauko modelį, numatantį agentų sąveiką pagal savo habitus. Iš tiesų Dainų šventė kaip praktika įdomi tuo, kad tai – ideologinių (ar habitus) susidūrimų laukas. Ji skatina palaikyti Bourdieu kritiką aparato koncepto atžvilgiu, taip pat permąstyti praktikose veikiančio subjekto sampratą. Ji verčia kitaip pasižiūrėti į sovietinį prisitaikymą: ne kaip pasyvų pavaldumą, o nuolatinį galių derinimą ir ideologines derybas su valdžia. [Iš leidinio]

ENFor a long time, ideology has been perceived as a system of ideas or images used to achieve or preserve power. The first to renounce the concept of ideology as a conscious system of ideas was Louis Althusser. To provide a material basis for ideology, he associated it with the sphere of actions or practices that function in social institutions (“apparatuses”). Later, Althusser’s concept of ideology was accused of being deterministic. However, such accusations are inaccurate, because to function, ideology needs a “free” individual that voluntarily becomes a subject of ideology, rather than the one that is forcefully subjugated to a particular order. And yet, it is true that in Althusser’s philosophy the tension between ideological subjugation and transformative power of ideology remains unresolved. This issue is addressed by a sociologist Pierre Bourdieu who proposes a practice theory as a critique of practical reason of a Kantian ambition. Althusser speaks of practices purely theoretically and abstractly, while Bourdieu is concerned how practices are grasped cognitively as well as how practices could be described scientifically. Bordieu’s praxeology attempts to overcome the dualism of reason/action, consciousness/unconsciousness, free will/determinism as the tension between freedom of individuals and structural determinism, between activity and passivity, the reproduction of social order and its transformation. It shows how ideas exist as actions or how praxis is influenced by ideology. Bourdieu’s praxeology appears as highly relevant in the analysis of “other” or distant in time practices.Its relevance is even more pronounced observing how Soviet practices are analyzed in Lithuania. A case in point is Nerija Putinaitė’s analysis of the Lithuanian Song Festival during the Soviet period. It is shown that her analysis functions as an unreflective to its implications critique of ideology whose function is to discredit rather than explain. It analyzes practice as an Althusserian apparatus (passive subjugation to order) rather than as a proposed by Bourdieu dynamic model of social field, which implies that the interaction between agents is influenced by their habitus. Indeed, the Lithuanian Song Festival as a practice is interesting because it appears as a field where ideological clashes take place. It proves the legitimacy of Bourdieu’s critique of the concept of apparatus, as well as encourages us to rethink Althusser’s notion of the subject of ideology. Ultimately, it makes us view the adaptation to Soviet regime differently: not as passive submission, but as a continuous recomposition of powers and ideological negotiations with the regime. [From the publication]